Ką Broniui Grušui pažadėjo laumė

Vasaros pabaigoje savo gimtinėje Žemaitijoje pasitikęs 80-ąjį gimtadienį vilnietis dailininkas Bronius Grušas jubiliejinę parodą atideda kitiems metams. „Noriu pabaigti tapyti vienos iš savo mūzų anksti mirusios solistės Elenos Čiudakovos portretą ir dar vaizduotėje vis kuriu mūsų tautos šviesuolį Simoną Daukantą, tokį jauną, koks jis pėsčias kadaise atkeliavo į Vilniaus universitetą“, - teigia pavydėtinos energijos jubiliatas.

Sustok, akimirka žavinga

Dailininko namuose sostinės Stiklių gatvėje ir palėpėje įkurtoje dirbtuvėje kvepia aliejiniais dažais. Ant molberto stovi tik ką pabaigtas rašytojos Šatrijos Raganos portretas, savo meto vėl išvysti dienos šviesą laukia nemažai anksčiau ir pastaraisiais metais tapytų paveikslų, eskizų, nes B.Grušas - darbštuolis ir veltui laiko neleidžia. O štai koridoriuje, vedančiame iš pirmojo aukšto į palėpę, ant sienų įsikūrę spalvingi bemaž prieš keturis dešimtmečius jo atrasto stiklo plastikos technikos būdu tapyti darbai. Tokia idėja kilusi iš karto po studijų Vilniaus dailės institute 1963 metais vitražo specialybę baigusiam menininkui bedirbant su stiklu. Šia polimerine derva paremtą techniką dailininkas plėtojo ieškodamas atsparios medžiagos, kuri tiktų freskai pastato išorėje. O vėliau pasirodė, kad stiklo plastiko galimybės tiko ir molbertinėje tapyboje. „Spalvų žaismas ir forma, paveikta tam tikrų reagentų, sustingsta ir akimirksnis virsta amžinybe. Naujoji tapybos technika suteikė galimybę išsiveržti iš daiktiškojo pasaulio formų, išvesdama kūrėją į grynos fantazijos sritį“, - komentuoja savo to meto atradimą menininkas. O pačiam po kiek laiko vėl kilo noras imtis tradicinės tapybos. „Grįžau prie savo šaknų, ramios išminties, kuria pastarąjį dešimtmetį dalijuosi su savo gimtinės mažo Ylakių miestelio vaikais ir visais, kuriuos domina tapyba. Ylakiai - ypatingos auros paženklinta vieta, kuri manęs nepaleidžia“, - prisipažįsta žemaitis.

Apie deives

Dailininkas teigia, kad gyvenime ir kūryboje jam daugiausia įtakos darė gamta, moterys ir filosofija. „Visos moterys yra gražios, tik, deja, ne visi vyrai moka įžvelgti tą grožį. Kitados pajutau, kad visa gamtos kūrybinė potencija yra sudėta į moterį, - pasitelkęs savo gyvenimo patirtį šneka pašnekovas. - Tai, ką turi moteris, galinti išnešioti savyje ir pagimdyti naują būtybę, yra toks dieviškos kūrybos aktas, kad mes, menininkai, paišydami, darydami skulptūras ar kitaip jas įprasmindami, esame tokie primityvūs to akto imitatoriai. Nors kartais mūsų ambicijos leidžia teigti, kad mes kuriame“.

Į devintą dešimtį įžengęs menininkas prisipažįsta, kad jį nuo pat jaunystės vedė smalsumas pažinti vadinamąją silpnąją lytį, jos psichologiją, kuri ryškiai skiriasi nuo vyriškosios. „Bandžiau įspėti mįslę, kas yra moteris - Dievo kūrinys, ir turiu prisipažinti, kad iki šiol tos mįslės taip ir neįminiau, nieko sau neišsiaiškinau. Kaip buvo paslaptis, taip ir liko, - šypsosi B.Grušas. - Toji paslaptis man ir suteikia tokį suvokimą, kad dievybė įsikūnijo moteryje, ir aš visas savo seseris, žmoną Tamarą ir kitas, su kuriomis tenka bendrauti, vadinu deivių dukromis. Visose jose matau fizinio grožio harmoniją. Vyro figūroje jaučiu jėgą, dinamiką, netgi agresiją, o kai tapau moters aktą, jaučiu ramybę ir pastovumą. Pati moters fizinė struktūra, kūno plastika yra paslaptis, kuri dailininką įkvepia menui. Tai neturėtų būti seksualinio potraukio objektas, antraip tai bus jau nebe menas“.

Čia pašnekovas nukrypsta į dailės studijų prisiminimus... „Kai tapydavome pozuotojas, niekada nekildavo jokių seksualinių aspiracijų... Tad mano įkvėpimo šaltinis buvo, yra ir bus moteris“, - prisipažįsta žilagalvis.

Legenda apie jaunystės eliksyrą

Garbaus amžiaus dailininką dažnai galima sutikti įvairiuose kultūros renginiuose, parodose, o jo vasaros, beje, parduotos jo gimtinės Ylakių vaikams. B.Grušui patinka mokyti vaikus pažinti grožį, gamtą, ją suvokti savaip ir įamžinti drobėje ar kartone, pasakoti jiems apie savo gyvenimą, legendas. Paklaustas apie savo energijos ir gyvybingumo eliksyrą, menininkas taip pat prisimena legendą apie savo gimtinėje tekantį nedidelį šaltiniuotą upelį Gaivenį. Žemaičių jis buvo laikomas turinčiu gydomųjų galių. „Iš tikrųjų aš nežinau, ar tas vandenėlis turėjo tokių galių. Mes buvome Gailiškių kaimo, kuriame buvo keturios sodybos, gyventojai, o mus vadino pagaiveniškiais. Tad tai, ką aš dabar darau, ką kuriu, yra skirta mano tėvynainių, su kuriais augau, gyvenau, bendravau, prisiminimui. Tai mano dėdės, tetos, kiti giminės, žolininkės... Buvo prie to Gaivenio ir laumių, buvo didysis vėžys, kuris pavirsdavo burtininku per šventes. Legenda kalba, kad buvo ir to upelio deivė, kuri pasirodydavo vieną kartą per penkerius metus per Jonines. Ir jeigu kas nors ją netyčia sutikdavo tą šventės naktį, tai nedoriesiems būdavo striuka, nes ji atimdavo iš jų po 25 metus, o doriems, darbštiems žmonėms pridėdavo prie jam skirto laiko šioje žemėje tuos kelis dešimtmečius. Aš ją buvau sutikęs, kai man buvo 12 metų“, - šypsosi į ūsą pašnekovas ir priduria, kad tai ir yra jo jaunatviškumo ir geros jausenos paslaptis.

Dailės instituto studentams prieš kelis dešimtmečius dėstęs estetiką ir filosofiją, juokaudamas B.Grušas yra prasitaręs, kad gyvens 150 metų. O sulaukęs 80-ies, pats sau palinkėjo, kad niekas nesikeistų į prastesnę gyvenimo kokybę: „Esu darbingas, sakyčiau, sveikas, nepaisant to, kad man yra pakeisti abiejų klubų sąnariai. Mano varikliukas dar veikia, nes esu optimistas ir tikiu, kad dar po kokio dešimtmečio žmonės taps ramesni, protingesni, nes jaunimas auga kūrybingas ir aktyvus“.

Kraštiečių portretai

Dailininkas vėl grįžta prie savo jubiliejinės parodos, nes atkreipiame dėmesį į jo tik ką nutapytą Šatrijos Raganos portretą: „Ji buvo mano kraštietė, nuo Žydikų, kurie nuo mano tėviškės - tik 8 kilometrai“. O štai kitas kraštietis S.Daukantas, anot B.Grušo, yra daugiau negu istorikas: „Pagyvenusio istoriko portretas yra nutapytas, skulptūros taip pat sukurtos pastarojo pavyzdžiu. O man rūpi, remiantis autentiška S.Daukanto galvos antropologija, pabandyti jį sukurti tokį jauną, kuris pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti ir sugebėjo pasiekti tokių mokslo aukštumų. Man šis darbas labai svarbus ir vis dar nesiryžtu jo pradėti. Na, bet vieną gražią dieną pradėsiu... Visada svarbu pradėti...

Trumpai

Gimė 1932 m. Gailiškių kaime, Skuodo r.

1957-1963 m. studijavo Vilniaus dailės institute.

1970-1973 m. VDI dėstytojas.

1973-1991 m. LTSR Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus referentas.

Nuo 1997 m. Lietuvos ir užsienio šalių draugijų asociacijos direktorius.

Surengė 15 autorinių parodų, darbų turi įsigiję Lietuvos ir užsienio šalių kolekcininkai.

Su žmona Tamara užaugino du sūnus, kurių vyresnysis Marius yra skulptorius, o jaunesnysis Julius - inžinierius. Turi 4 anūkus.