Prieš keletą metų pasirodęs Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno albumas “Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse” supažindino su tais išeivijos dailininkų kūriniais, kurių daugelis mūsų niekada nepamatysime natūralioje aplinkoje - Amerikos ir Kanados bažnyčiose, koplyčiose, vienuolynuose, mauzoliejuose, parapijų namuose. Neseniai pristatyta monografija “Albinas Elskus. Grožio ir vizijos dailininkas”.
Meno istorikė ir artima dailininko bičiulė sutiko pasidalyti mintimis apie vitražo virtuozą A.Elskų (1926-2007) ir jo stiklo šedevrus.
- Elskui nemažai vietos skyrėte ir pirmajame leidinyje. Dabar - visa monografija.
- Nes tarp išeivijos menininkų jis užima išskirtinę vietą. Jo darbai sulaukę aukščiausių profesinių įvertinimų ir apdovanojimų, apie jį rašomos knygos, iš jo vadovėlių studijuojamas vitražo menas.
- Kaip plačiai paplitę Elskaus vitražai?
- Jais dekoruota daugiau nei 100 pastatų - ir sakralinės paskirties, ir visuomeninės, privačių. Aš aplankiau ir fotografavau 97.
- O tai reiškia...
- Nuskridau pas dukterį į Bostoną, pasiskolinau jos automobilį - ir į kelionę. Dešimtys tūkstančių mylių Amerikos ir Kanados keliais - nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto.
- Nedaug rasis moterų, kurios ryžtųsi tokiai avantiūrai. Juolab vienos.
- Amerikos keliai labai geri ir saugūs. Mano automobilį savo radaruose stebi kelių policija. Net jei užgestų variklis - akimirksniu sulaukčiau pagalbos. O kad viena... Aš visada gerai jaučiuosi savo kompanijoje. Ypač gamtoje. Arizona, Didysis kanjonas, atgyjančios uolos saulei kylant ir leidžiantis... Geriausia tai stebėti vienumoje. Kebliau buvo su fotografavimu. Tai bažnyčia uždaryta - ieškok, kas tave įleis. Tai atvyksti temstant - vitražai jau prigesę, lauk rytojaus, lauk tinkamo apšvietimo.
- Pavydėjau vienam architektui, kuris Florencijoje prašėsi nakčiai užrakinamas Mediči koplyčioje, kad mėnulio šviesoje galėtų gėrėtis Leonardo da Vinčio skulptūromis.
- Aš tokių stebuklingų akimirkų išgyvenau ne vieną, nes Elskus - tikras šviesos ir spalvų burtininkas. Šv.Pilypo Nerio bažnyčiai Niujorke jis sukūrė piešto stiklo vitražus. Dieną, kai keičiasi šviesa, vaizdai tarsi plaukia ant stiklo, o už langų esantys medžiai, šešėliai ir debesys suteikia piešiniams unikaliausius pavidalus. Patys langai išnyksta, tampa tarsi anga į kitą, transcendentinį pasaulį. Arba, sakysim, Katedros kolegijos bažnyčia: saulės šviesa pro gelsvai oranžinį centrinio kupolo vitražą paberia aukso spindulius tiesiai ant altoriaus. Įspūdis mistiškas.
- Regis, meistrui labai pravertė architektūros mokslai.
- Ir architektūros, ir tapybos. Likimai tarsi tyčia vedžiojo jį aplinkiniais keliais, kol galėjo atsidėti svarbiausiam gyvenimo tikslui.
- Pažinojote jį nuo jaunystės.
- Nuo 1960-ųjų, kai iš Argentinos atvykau į Niujorką. Ten jau radau Jonyną, Igną, Lapę, Kašubas, Elskų su jaunąja žmona Ene.
- Kai su Lukšu ir Mikutėnu vykote filmuoti “Šventosios šviesos”, Elskai jau buvo įsikūrę prie pat Atlanto Meino valstijoje.
- Pirmasis ten atsirado Pranas Lapė. Paskui visai greta nusipirko žemės sklypą ir Elskus. Pamenu, kai nuvažiuodavom pas Lapę, eidavom pasėdėti ant Elskaus uolų. Pasistatyti ten namelį ir nedidelę studiją paskatino širdies liga. Po operacijos turėjo pasitraukti iš darbo, tapo laisvu menininku, taigi galėjo įsikurti, kur širdis geidžia. Labai džiaugėsi ta gyvenimo permaina. “Pasistatėme mažą namelį-studiją su langu į Atlantą, pro jį stebėjau saulės pakilimą, spalvų kaitą, debesis, žuvėdras ir dūžtančias bangas, o naktį - gausybę žvaigždžių, planetų ir mėnulio atspindį vandenyje...”
- “Jūros liga” sirgo nuo jaunystės...
- Išties pripažino buvęs “šiek tiek pamišęs” dėl jūreivystės. 1970 m. dešimties metrų burlaiviu su bičiuliu Dynu perplaukė Atlantą - iš Niujorko į Airiją. Kelionė truko 32 dienas, ją paįvairino 36 valandas siautusi audra, susitikimas su gigantišku banginiu ir šešių parų štilis nepajudant iš vietos.
1989 m. Niujorko uoste su draugais pasitiko lietuvių burlaivius “Dailę” ir “Lietuvą”. Euforija buvo neapsakoma. Dynas paklausė: ar kas nors prisiminė, kad mudu perplaukėme Atlantą prieš 20 metų? Albinas atsakęs: Šiandien jų diena. Vis dėlto vėliau ir Lietuvos radijas, ir Amerikos balsas paėmė iš jo interviu. Pirmieji Atlanto nugalėtojai buvo jiedu su Dynu.
- Albume aptikau nuostabią stiklo rožę iš Jūsų kolekcijos. Ar galėčiau žvilgtelėti?
- Ji puošia mano dukters Dovilės namus Bostone. Bijojau tokį trapų daiktą taip toli gabenti. Beje, tos rožės atvaizdas turi ypatingą istoriją. Sugalvojęs padaryti vitražą su rože, nuėjo pas gėlininką, peržiūrėjo šimtus rožių - nė viena neatrodė tobula. Tada išsirinko tiesiog gražiausią. Buvo tikras vizijų ir grožio kūrėjas. Pyko ant tų, kurie bet kokia kaina siekia išreikšti save, pašlovinti savo ego, o ne ieškoti gelmės. Tarp jo užrašų radau ir tokį: “Gal jau atėjo laikas pasižiūrėti tiesiai į akis ir kalbėti be užuolankų: didžiuma šiuolaikinio meno yra šlamštas”.