Vytautas Mačernis: nuo Šarnelės iki Prancūzijos

Lietuva nepamiršo savo talentingo sūnaus Vytauto Mačernio (1921 06 05-1944 10 07), kurio 90-osioms gimties metinėms skirti kameriniai renginiai vyksta bemaž nuo metų pradžios. Atsitiktine karo auka tapęs 23 metų poetas liko istorijoje kaip prieš išnykdama akinančiai žybtelėjusi žvaigždė. Vakar poeto gimtojoje Šarnelėje poetai tradiciškai skaitė eiles, Sedos bažnyčioje įvyko tradicinis minėjimas, kur tradiciškai buvo klausomasi išmintingų ir jautrių žodžių. Tačiau minint šią sukaktį Lietuvoje nutiko kai kas netradiciška.

Šeštadienį Molėtuose, Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, įvykęs V.Mačerniui skirtas vakaras buvo inspiruotas privačios iniciatyvos. Idėjos autorė Klaipėdoje gyvenanti Dalia Cibauskaitė, dokumentinių filmų kūrėja, meno projektų iniciatorė ir vykdytoja, meno klubo “Akcija M” direktorė, parengė įdomią programą, kurios globėju pasitelkė legendinį aktorių Donatą Banionį, praleidusį su V.Mačerniu paskutiniuosius tris jo gyvenimo mėnesius. Susitikimą Molėtuose gyvino ir aktoriaus prisiminimai, kuriuos Dalia įamžino juostoje, apsilankiusi jo namuose Vilniuje, nes pats D.Banionis, balandį sulaukęs 87-erių, pastaruoju metu leistis į ilgesnes ir sunkesnes keliones nėra linkęs.

Buvo parodytas režisieriaus Henriko Šablevičiaus dokumentinis filmas “Aš pažinau karalių tavyje” (1989). Poetinėje dviejų dalių juostoje eiles skaito aktorius Valentinas Masalskis, prisiminimais dalijasi poeto sesuo ir sužadėtinė. Dainas poeto tekstais Molėtuose dainavo žinomas bardas aktorius Gediminas Storpirštis, V.Mačernio poeziją skaitė Klaipėdos senamiesčio “Pajūrio vaikai”, kuriuos rengė režisierė D.Cibauskaitė. Paskutinė repeticija vyko jos sodyboje Molėtų rajone - kadaise Dalia darbavosi šiame rajone, gal dėl to dabar gali džiaugtis palaikymu, kurio sulaukia jos iniciatyvos šio rajono kultūros ir švietimo skyriuje. Tiesa, kai kur jos idėją dėl Mačernio minėjimo renginių sutiko klausdami, ar ji nebūsianti Mačerniui giminė. “Kai kam gal atrodo keista, kai žmogus, ne literatūrologas, ima rūpintis poeto jubiliejumi, bet man atrodo, kad tik privačios iniciatyvos gali išjudinti gyvenimo vandenį, - sako D.Cibauskaitė. - Jau vien tai, su kokiu malonumu šiuolaikiniai penkiolikmečiai padažytomis garbanomis skaito jo eilėraščius, rodo, kad pastangos ne veltui”.

Molėtai buvo tik preliudija - šiandien ir ryt renginiai vyks Klaipėdoje ir Palangoje, kur paprastai vasaros pradžioje telkiasi poilsiautojai. Iš pradžių D.Cibauskaitė buvo užsimojusi dar daugiau - paskirti Mačernio garbei net visą savaitę. Ji buvo parašiusi laišką Pizos universiteto profesoriui baltistui Pjetrui Umbertui Diniui (Pietro Umberto Dini), tarp kurio verstų lietuvių poetų, žinojo, būta ir V.Mačernio eilių, vildamasi pasikviesti jį į jubiliejų, tačiau mokslininkas, pasidžiaugęs ką tik išėjusia jo rengta V.Mačernio knyga italų kalba (tai buvo 2010 metų pabaigoje), leido suprasti, kad ir Italijos universitetuose finansų atžvilgiu ne kas. Daliai teko atsisakyti šios minties, nes buvo priversta suktis su kukliu biudžetu, tačiau galime pasidžiaugti, kad ir šiais laikais ne viskas perkama ir parduodama: ir G.Storpirštis, ir aktorius Paulius Čižinauskas, ir poetas vertėjas Tomas Taškauskas sutiko dirbti be honoraro. Nors dėl suprantamų priežasčių D.Cibauskaitei teko apsiriboti trijų dienų renginiais, tačiau jos programa išsaugojo esmę - pabandyti poetą įsivaizduoti ir pristatyti kitų kalbų, menų, kultūrų kontekste.

“Galbūt poeziją sunkiau išversti į kitas kalbas be meninio nuostolio, tačiau man pavyko surasti prancūzų poetą, dailininką aktorių Bruno Nivė (Bruno Niver), pristatantį “gyvai” savo autorines knygas. Performansų specialistas bando poeziją išreikšti vizualiai, versdamas ją spalvotais vaizdais ir kurdamas atpažįstamus simbolius. Jam nusiunčiau kelis T.Taškausko išverstus į prancūzų kalbą V.Mačernio eilėraščius”, - pasakoja D.Cibauskaitė.

Prancūzo ir Stasio Vainiūno vaikų muzikos mokyklos dailės skyriaus moksleivių sukurti V.Mačernio “eilėraščiai-paveikslai” papildys šventinę programą Palangoje, kaip ir netikėta dviejų iškilių žemaičių menininkų: skulptoriaus modernisto Antano Mončio (1921 06 08-1993 07 10) ir V.Mačernio jubiliejų jungtis: “Žemaitiškas charakteris mene”. Veiks prancūzų menininkės Anos Asulin (Anne Assouline) fotografijų paroda  “Rašytojų rankos”. Vienos fotografijos parodą “Poeto Vytauto Mačernio rankos” atidarys jos autorius fotografas Algimantas Kalvaitis.

“Kadaise stodama į režisūrą, atsimenu, skaičiau V.Mačernio eilėraštį “Aš pažinau karalių tavyje”, bet ne tai nulėmė, kad ėmiausi šio projekto, - sako Dalia. - Poeto eilėraščius daugiau mažiau žinojau, bet novelės buvo tikras atradimas, jos atrodė tinkančios bet kokiam laikotarpiui. Ir vieną, ir kitą kartą būdama Šarnelėje, kurios aplinka man pasirodė įspūdinga, galvojau: tokia maža šalis kaip Lietuva turi ne tiek daug tokių žmonių, reikia jais didžiuotis... Iš kur daugiau galime energijos pasisemti? Turbūt tik iš tų dvasios žmonių, kurie yra šalia, ir ypač iš tų, kurie yra išėję”.

Prisiminimas

Legendinis aktorius Donatas Banionis yra vienas iš paskutinių arba net paskutinis, matęs Vytautą Mačernį gyvą:

“Iki 1944 metų vasaros su V.Mačerniu pažįstamas nebuvau, nors jo poeziją, kaip ir Henriko Nagio, Kazio Bradūno, mylėjau. Buvau jos skaitęs laikraščiuose ir einančios per rankas. Artinantis frontui, Juozas Miltinis kartu su Vaclovu Blėdžiu nutarė trauktis į Vakarus, tikėdamasis nusigauti iki Paryžiaus, ten, sako, mano butas, knygos. Aš apskritai neketinau bėgti, bet būdamas V.Blėdžio draugas patraukiau su jais. Nuvažiavom iki Telšių, nakvynės ten negavome, ir mums patarė - važiuokit į Šarnelę, ten, sako, yra toks Mačernis. Taip aš ir susipažinau su V.Mačerniu, pas kurį ir gyvenome kurį laiką laukdami amerikiečių: buvo kalbama, kad jie tuoj tuoj išsilaipins. Ištisus vakarus V.Mačernis su J.Miltiniu kalbėdavo apie meną, poeziją, knygas, o aš šalimais sėdėdavau ir klausydavausi išsižiojęs, kaip priedas dėl kompanijos.

Rytais kildavom prie lauko darbų, juk už dyką gyventi negražu, tik J.Miltinis neidavo, nes jo nuomone, inteligentui nevalia dirbti fizinio darbo, nes nuo jo gali degraduoti, palikti niekuo. Bet kadangi nėjo dirbti, matyt, pačiam buvo nepatogu naudotis V.Mačernio svetingumu ir jis neilgai trukus išvažiavo pas motiną, gyvenusią netoli Viekšnių; V.Blėdis, kaip visada, iš paskos, taip aš ir likau vienas su V.Mačerniu.  Kai Rytų frontas pajudėjo Vakarų link, nutarėme: laikas bėgti. Spalio 7 dieną pasikinkę arklį sudėjome į vežimą būtiniausius daiktus.

Pirmiausia pasukome Žemaičių Kalvarijos link paimti jo draugo literato Pauliaus Jurkaus, ketinusio bėgti su mumis drauge (nežinojome, kad iš vakaro jis jau buvo pasitraukęs). Tik pavažiavę, matom: eina lietuvių kareivukai. Sužinoję, kur traukiame, sako, geriau nevažiuokite, ten jau pavojinga. Vienam bus greičiau, nusprendė V.Mačernis, ir iškraustęs vežimą paliko mane laukti šalikelėje su daiktais. Laukiu valandą, dvi. V.Mačernio kaip nėra, taip nėra. Po kelių valandų jo nesulaukęs bėgu į miestelį. Ar nematėt Mačernio, klausiu pirmo sutikto žmogaus. Matėm, sako, užmuštas. Nubėgu pas Jurkuvienę ir matau jos kieme arklį, o vežime aukštielninką Vytautą su kruvina galva - į važiuojantį poetą bus pataikiusi atsitiktinė sviedinio skeveldra. Keistas likimo posūkis - apylinkėje tuo metu niekas daugiau nežuvo, niekam nieko neatsitiko, tik ta vienintelė skeveldra užmušė V.Mačernį. Likimas yra likimas ir jokios logikos jame nerasi...”