V.Braziūno jubiliejus - „tobula akis“!

Šešiasdešimties metų jubiliejus - tokia šventė, kuri, atrodytų, vargu ar gali ką aplankyti netikėtai. Tačiau tik jau ne žymaus poeto, virtuoziško vertėjo, gabaus fotografo ir dar galybės mūzų numylėtinio Vlado BRAZIŪNO atveju.

Kiekvienas, išgirdęs, kiek poetui sukako metų, nustebęs skuba dar kartą perklausti: „Kiek?“ Turiu prisipažinti, kad ir pats mestelėjau akį į Lietuvių literatūros sąvadą patikrinti, ar kokiu dešimtmečiu renginio organizatoriai poeto nebus „pasendinę“. Juk tikrai sunku patikėti, kad galybę veiklų aprėpiančio, nenuilstančio, ko gero, produktyviausiai rašančio šių dienų lietuvių poeto amžius - toks solidus.

Beje, iš paties Rašytojų sąjungos pirmininko lūpų išsprūdusiais žodžiais: „V.Braziūnui šešiasdešimt? Negaliu patikėti“ ir prasidėjo šventinis renginys.

Idant jubiliato amžiaus solidumu abejoti linkusių liktų mažiau, pats iškilmingasis renginys suskambo neabejotinai solidžiai - vien tai, kad sveikintojų ir gerbėjų pulkas neišsiteko paprastai jubiliejų šventes priglaudžiančiuose jaukiuose, bet ankštokuose Rašytojų sąjungos rūmuose, kad jiems buvo atverta pati miesto rotušė, - neišdildomas pagarbos ir visuotinio pripažinimo ženklas. O tai, kad ir rotušės salėje veik neliko laisvų kėdžių, apskritai sunkiai tikėtina. Be to, ir pati publika - rinktinė: žymiausi menininkai, Nacionalinės premijos laureatai, mokslų daktarai, dovanomis ir puokštėmis ginkluotos gimtųjų poeto Pasvalio kraštų delegacijos...

Renginio vedėjo misija buvo patikėta Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui Antanui A.Jonynui, fanfarų vaidmuo - pačiam Petrui Vyšniauskui, apie V.Braziūno fotografijas (kurių parodėlę publika taip pat galėjo apžiūrėti rotušėje) kalbėjo vienas didžiųjų šalies fotografijos meistrų - Algimantas Aleksandravičius...

Solidžiau už šią komandą atrodė tik V.Braziūno knygų stirta, it piramidė išaugusi scenoje ant stalelio. Daugiau nei dvi dešimtys originaliosios poezijos, poeto verstų knygų, išleistų netgi ne viso kūrybinio kelio, tik pastarojo dešimtmečio laikotarpiu. Iš kiekvienos jų, P.Vyšniauskui (pademonstravusiam, kad puikiai groja ne tik pučiamaisiais, bet ir fortepijonu) įsiliejant, jubiliatas perskaitė po vieną eilėraštį. Nuskambėjo dvidešimt vienas kūrinys - „tobula akis“, kaip išsireiškė pats jubiliatas.

Tobula akis. Šis posakis idealiai tinka nusakyti ir visam renginiui, apsvaiginusiam net ir tuos, kurie šešiasdešimtmečiui skirto furšeto, šnarančio šampano burbuliukais, nesulaukė.