respublika.lt

Tėvystė - apsisprendimas gyventi dėl kitų

(0)
Publikuota: 2011 birželio 05 12:16:02, Rimvydas STANKEVIČIUS, “Respublikos” žurnalistas
×

“Šiai epochai nereikia mokytojų - reikia liudytojų, kurių poelgiai nesiskirtų nuo jų skelbiamų tiesų”, - šypsosi šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo įpėdinis - Paberžės parapijos klebonas poetas kunigas Skaidrius KANDRATAVIČIUS, sakantis, kad tėvystė - ne kas kita kaip atsakomybė, privaloma kiekvienam gėrio pusėje tarnaujančiam žmogui, nebūtinai turinčiam savų vaikų.

- Nenoriu šūkauti apie dekadansą, tačiau kiekviena epocha turi savųjų bėdų ir ydų. Akivaizdu, kad mūsų laiko bėda - tėvystės apibrėžimo, tėvystės atsakomybės ir tėvystės pareigų nunykimas visuomenės sąmonėje.

- Šventasis Raštas Dievą dviem trečdaliais vaizduoja būtent kaip tėvą. Kartais, žinoma, vaizduoja ir kaip motiną, nes juk Dievas yra belytis, jame esama ir tų, ir tų savybių. Jis ir mus visus moko būti tėvais. Pirmiausia sau, savo sielai, savo kūnui, savo aplinkai... Todėl ir kunigas, ir vienuolis turi būti tėvas. Kaip kelio ženklas, bylojantis kitiems. Lygiai kaip vedę, taip ir nevedę žmonės realizuoja save tik būdami kažkam globėjais. Mokytojai, gydytojai, ministrai, valdininkai - visi mes privalome būti tėvai, nepaisant to, turime savų vaikų ar ne. Juk tėvystė yra ne kas kita kaip atsakomybė. Atsakomybė už jaunesnį, silpnesnį, mažiau patyrusį, kuriam reikia pagalbos. Tėvystė - tai apsisprendimas gyventi dėl kitų, apsisprendimas dirbti ne dėl savo, o dėl pasaulio, jo ateities gerovės.

Sutinku, išties esama tėvystės suvokimo krizės tiek mūsų valstybėje, tiek visoje epochoje. Iš dalies tai išprovokavo ankstesniųjų epochų tėvystės apibrėžimo persūdymai. Juk kas pagimdė feminizmą? Tėvo - kaip šeimos monarcho - įsigalėjimas ankstesnėse epochose. Moteriai tebuvo palikta virtuvė, vaikai ir bažnyčia. Ilgainiui moterys prieš tokį statusą ėmė teisėtai maištauti, reikalaudamos sau lygių teisių.

- Tačiau nereikia pamiršti, kad ir atsakomybė dalijama po lygiai abiem tėvams.


- Lygiai tiek vyrui, lygiai tiek moteriai tėvystės ir motinystės atsakomybė be išlygų turėtų būti svarbiau už bet kokią karjerą.

Turiu pasakyti, kad moterims šių šventų pareigų šiandien sekasi laikytis labiau nei vyrams. Gal dėl stiprėjančios moterų emancipacijos, gal tiesiog dėl per laiką įsivaryto vyrų nevisavertiškumo komp­lekso, savęs nusivertinimo, dvasinio išglebimo? Juk visuomenei unisonu kartojant, kad vyrai tėra girtuokliai, svetimautojai, tinginiai ir moterų išlaikytiniai, jie ilgainiui patys ima tuo tikėti ir susitaikyti su tuo kaip su neišvengiamybe. Ir su tėvyste yra panašiai. Vyrai ima jaustis pernelyg menki, kad gebėtų būti gerais tėvais. Tai yra psichologinė laikotarpio problema.

- Ir kaip siūlytumėte tą psichologinę problemą gydyti?

- Gal nustebinsiu, tačiau išeitį matyčiau anoniminių alkoholikų dvylikos žingsnių programoje, skelbiančioje, kad pirmiausia reikia nustoti priešintis, pakelti rankas prieš Dievą (ar, kaip jie sako - Aukštesniąją Jėgą) ir ištarti: “Pasiduodu”. Tokiu būdu leidžiant Jam būti sprendžiančiąja, o sau - tik vykdančiąja jėga. Žmogui tai palengvina gyvenimą, sustiprina jį, o galų gale ir suteikia gyvenimui aukštesnę prasmę.

Šiandien to rankų pakėlimo, manau, reikia kiekvienam vyrui. Mes visą gyvenimą temokomi ugdyti valią, būti stiprūs, nepalaužiami, nesužeidžiami... Taip pat mokomi gėdytis savo silpnumo - juk silpnų visuomenė nelaiko vyriškais. O išties vyrai tėra tik žmonės. Kartais jie - silpni. Jie pažeidžiami. Jie taip pat kartais nori išsiverkti, nori paguodos, palaikymo, pagalbos. Reikia grąžinti vyrams tą teisę. Antraip į savo silpnumą jie reaguos kaip į pralaimėjimą, ims laikyti save nevykėliais, skandinti savo neviltį alkoholyje, guostis svetimoteriaudami, pradės rezignuoti, žudytis. Juk tai aplinkui ir vyksta. Net ir tuose sluoksniuose, kurie, visuotiniu supratimu, klesti.

Paradoksalu, tačiau šiandien pasaulio purvus išbraidę, už sociu­mo ribų pabuvoję anoniminiai alkoholikai yra kur kas stipresni dvasiškai, nei politinės partijos, valdžios vyrai, klestintys verslininkai... Nes jie moka susiimti už rankų, išpažinti vienas kitam savus trūkumus, savąjį netobulumą, jie pasitiki vienas kitu, drįsta prašyti vienas kito paguodos, pagalbos, nebijo būti pajuokti ir atstumti.

- Ekonominis sunkmetis, manau, dar labiau šią problemą paaštrina. Tuomet svarbiausia, o dažnai ir vienintele visuomenės akcentuojama tėvo pareiga tampa aprūpinti šeimą pinigais?

- Didžiausia klaida šiuolaikinio žmogaus gyvenime - Dievo nubraukimas. Visuotinio, gerojo tėvo, kuris per Dekalogą skelbia įstatymus mūsų sąžinei ir reikalauja jų laikytis. O kiekvienas tikras vyras ir tikras tėvas stengiasi būti jo vietininku - nubrėžti sau ir kitiems ribas, nes privalo kiekvienoje situacijoje būti moralinis lyderis, negali būti bestuburiu “tolerastu”, kuris su viskuo sutinka ir kuriam viskas galima. Ekonominė krizė, žinoma, moralinę krizę tik dar labiau paaštrina, tačiau niekada negali būti jos priežastimi. Į ekonominę gerovę orientuotos valstybės tiesiog priverstos ieškoti kompromisų su savo sąžine, paminti savo moralę dėl materialinės gerovės. Apie vienų ar kitų šiuolaikinio verslo, politikos principų nesuderinamumą su Dekalogu “korektiškai” tylima, todėl visuomenė palengva pamiršta tikruosius prioritetus, ima nebeatpažinti Dievo. Jėzus sakė: “Jūs atpažinsite Tėvą manyje. Nes jis man savas, kaip aš esu savas jums”. O jei žmogui Dievas tampa svetimas, jo vietą netrunka užimti žemiški dėsniai ir parlamentų nustatomi įstatymai, kurie nebūtinai moralūs. Štai taip ir atsiranda motyvacija tiesiog gyventi, remiantis vien į daiktiškumą, vien į pinigų uždirbimą. Žmogus, besikliaująs tokia filosofija, ne tik neturi galimybių būti laimingas, bet net ir suprasti, kodėl.

- Pačiam tenka išklausyti žmonių išpažintis ir greičiausiai tenka pastebėti nuodėmių, priskirtinų ne konkrečiam žmogui, o laikotarpiui, kuris nepalieka žmogui alternatyvų?

- Alternatyva visuomet yra. Visuomet yra Dekalogas - aukščiausioji moralinė programa kiekvienam žmogui. Viešoji aplinka - mokykla, dvasininkija gali sirgti laikmečių ligomis, išglebimu, asmenybių stoka, tačiau visuomet esti šeima - namų bažnyčia ir tėvai - šeimos kunigai. Turint omeny, kad tikri tėvai niekada nelinki savo vaikams blogo, jie kaip įmanydami stengsis skiepyti vaikuose prioritetus, kuriais patys tiki. Taigi pagrindinė vaiką tiek fiziniam, tiek dvasiniam gyvenimui ruošianti institucija yra šeima. Tačiau tai turi suvokti ir valstybė - ji šeimai privalo padėti. Ir žiniasklaida. Ir socialinės institucijos. Ir mokykla. Ir bažnyčia.

- O argi nepadeda? Juk apie šeimos programas kalba, joms paramą skirsto begalės institucijų.

- Tačiau, kaip sakė palaimintasis popiežius Paulius VI, šiam laikui reikia ne mokytojų, o liudytojų, kurie savu gyvenimu liudytų savo skelbiamas tiesas. Nes melas, dviguba, šizofreniška tikrovė sunkiai sužaloja psichologiškai, suskaldo jauno žmogaus asmenybę. Ir tuomet jaunuolis nusivilia visomis institucijomis ir visais autoritetais. Tiksliau sakant, ne jaunuolis, o visa karta.

- Jūsų pirmtakas Tėvas Stanislovas, šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius savu gyvenimu ir buvo savų tiesų liudytojai. Juos vadiname visuomenės tėvais, tautos tėvais. Kaip kiekvienam mūsų pasiekti tokios vidinės disciplinos, tokios atsakomybės ir tokios misijos?

- Šalia proto jėgos visuomet turi būti ir širdies jėga. Išmintis nėra intelektas, apsiskaitymas. Išmintis - proto jėga, atiduota valdyti širdžiai, moralei, meilei. Tik tuomet protas tarnaus gėriui, sieks ne valdyti, o tarnauti, sieks tapti ne turtingu, svarbiu, o tauriu.

Pirmiausiai to siekdami turėtume atsisakyti egoistinio santykio su pasauliu, neveidmainiaudami suvokti, kad ne patys esame šio pasaulio ašis, kad esame tie, kurių atsakomybė, saviraiška ir tikslas - žmonija, jų sielų gerovė, tęstinumas, šalies ateitis... Suvokti, kad pasaulis esti ne mums naudotis, o mes - jam kurti, atiduoti pasauliui save.

Tai taurus ir gyvybiškai svarbus darbas. Šių ir kitų moralinių autoritetų sėtas grūdas sudygo jaunosios kartos sielose ir jau duoda vaisių. Pasaulio istorijoje ne kartą būta paradoksalių apsikeitimų - kai vienos ar kitos epochos liga priveikia suaugusiųjų kartą, ją auklėti ima jų vaikai. Viliuosi, taip bus ir dabar - augančioms kartoms išties koktus ir atstumiantis jų tėvų kartos gyvenimas, prioritetai, sąžinės aspekto nunykimas - jie, remdamiesi tų didžiųjų tautos tėvų autoritetais, nusigręš nuo vien egoizmu, piniginiais santykiais grįsto pasaulio ir ims kurti savąjį - dvasingesnį, moralesnį, grįstą humanizmo, o ne verslo principais.

- Sakote, kad ateinančioji karta - moralesnė, nei mūsiškė?

- Turiu keletą krikšto vaikų. Stebiu juos, jų sielas ir protus. Žaviuosi. Tiesa, ateinančioji karta nori kiek kitokio santykio su suaugusiųjų karta. Jiems nereikia dvasios vadovo - jiems reikia dvasios palydėtojo, bičiulio, kuris tiesiog linkėtų gero, bet neužsiimtų didaktika. Kai yra toks santykis, ir kunigams, ir tėvams, ir mokytojams savąjį autoritetą išsaugoti jaunimo akyse - daug sunkiau, tačiau tai vienintelis būdas prisibelsti į melo, išskaičiavimo ir nemeilės įskaudintas jų sielas, pavargusias nuo mūsų amoralumo ir paviršutiniškumo.

 

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s