Prisikėlusi kartu su tauta

Nedažnas miestas gali pasididžiuoti turįs tokį iš tolo matomą objektą, tarytum kviečiantį būtent prie jo keliauti, išvysti jo didingumą, kokį turi didžiausių mūsų šalies upių santakoje prigludęs Kaunas. Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia! Anot šalies gyventojų, ji - tarytum sausumos švyturys, rodantis tautai jos kelią. Tik ne kiekvienas, atvykęs iš svečios šalies, žino, su kokia skausminga viltimi į tą iškilų paminklą net pusę šimtmečio žvelgė čia gyvenanti tauta, kol pagaliau tą išoriškai didingą, bet moraliai išniekintą savo simbolį galėjo pavadinti jam skirtu vardu!

Šlovės paminklas Lietuvai

Kaip išreikšti savo džiaugsmą ir pasididžiavimo jausmą išsilaisvinusiai tautai po tokios, kaip atrodė, niekada nesibaigsiančios svetimųjų priespaudos - į tokį klausimą nelengva buvo atsakyti Lietuvos visuomenei, 1918 metais žengusiai į laisvės kelią.

Jau 1922 metais vyskupas P.Bučys iškėlė mintį, kad šalies nepriklausomybę, tautos dvasią geriausiai išreikštų didinga, aukščiausioje Kauno miesto vietoje pastatyta, iš visur matoma bažnyčia.
Trūkstant lėšų, grįžti prie vyskupo pasiūlymo galimybė atsirado tik po ketverių metų. 1926 sausio 10 d. arkivyskupo Juozapo Skvirecko iniciatyva Kauno rotušėn buvo sukviesta net 200 žymiausių šalies asmenybių. Tarp daugelio kitų pasiūlymų patraukliausia liko Paminklinės bažnyčios, kokios nė vienas Pabaltijo kraštas dar neturėjo, idėja. Ji turėtų simbolizuoti Jėzaus Kristaus prisikėlimo faktą, lyg susišaukiantį su prisikėlusia tauta.

Sudarytas statybos vykdomasis komitetas, kurio pirmininku tapo Žaliojo kalno bažnyčios rektorius kun. Feliksas Kapočius, jo garbės pirmininku - šalies prezidentas Antanas Smetona, o Statymo tarybos garbės pirmininkas - J.Skvireckas.

Audringas konkursas

Miesto savivaldybė bažnyčios statybai padovanojo beveik hektarą žemės aukščiausioje Žaliakalnio vietoje, kur caro laikais stovėjo savo drebinančiais šūviais imperatoriškąją galybę skelbianti patranka, kasdien primenanti, kas laukia nepaklusniųjų.

1918 metais ji iššovė paskutinį kartą!..

Kristaus Prisikėlimo bažnyčios projekto konkurse buvo kviečiami dalyvauti visi Lietuvos piliečiai ir šalyje gyveną svetimšaliai. Projektui buvo nustatyti tam tikri reikalavimai bei pageidavimai: „Bažnyčios stilius - sulig autoriaus nuožiūra, bet pageidaujama, kad jis charakterizuotų Lietuvos dvasios ypatybes, sietųsi su jos garbinga praeitimi ir tautos kova už nepriklausomybę, kad išorinė išvaizda savaime būtų tos kovos monumentas“, - be kita ko, buvo rašoma projekto užduotyje.

Iki 1928 m. spalio 10 d. jau buvo gauta 15 projektų. Jų svarstymas buvo audringas, neapsieita be skundų, be visuomenės nuomonės atsiklausimo. Po mėnesio buvo paskelbti rezultatai: pirmoji premija - Jonui Krasauskui, antroji - Feliksui Vizbarui, trečioji - Karoliui Reisonui. Tačiau pagal tuo metu vyravusią tvarką konkurso laimėtojams dar buvo skelbiamas antras - projekto realizavimo konkursas. Jį laimėjo architektas K.Reisonas.

K.Reisono projektas

Įsiklausęs į pageidavimus, kritiką, K.Reisonas savo projektą pataisė: suprojektavo, kad virš bažnyčios stovės 7 m aukščio Laiminančio Kristaus skulptūra; bažnyčios langai, durų arkos įgijo gotikines (į viršų smailėjančias) formas. Net su miestu jungiančiame Aušros take planuota sukurti svarbiausių Lietuvos įvykių simbolius.

Tada kliuviniu tapo objekto kaina - 3-10 mln. litų. Nors aukos šiai statybai buvo renkamos ne tik Lietuvoje, tokios sąnaudos buvo per didelės. K.Reisonas buvo paprašytas parengti pigesnį projektą. Jis buvo patvirtintas 1933 metų balandžio mėnesį, o 1934 bažnyčia jau pradėta statyti.

Prisikėlimo bažnyčios erdvė architekto buvo suplanuota trinarė, bazilikinė. Architektūra - monumentali, lakoniška, stačiakampio plano (69 X 26 m), su balkonu vargonams ir chorui. Pagrindinio korpuso aukštis - 26 m. Virš jo - du įspūdingi keturkampiai bokštai: didžiojo (virš centrinio įėjimo) aukštis - net 70 metrų! Žemesnis - ties didžiuoju altoriumi. Šventovėje turėjo tilpti 5000 žmonių  Vien ant stogo esančioje terasoje (46 X 13 m) jų turėjo tilpti 2000. Sėdimų vietų - 700. Didžiojo bokšto žemutinėje pakopoje turėjo būti įrengta Šv.Kazimiero koplyčia, terasos šalutinėse baliustradose buvo numatyta įrengti stilingus „Kryžiaus kelius“, kuriuose kenčiančiam Kristui būtų paaukoti ilgi ir sunkūs tautos kentėjimai, meniškai atvaizduoti tam tikrais epizodais - Kražių skerdynės, tremtys į Sibirą, savanorių mirtys už tėvynę ir pan.

Apatiniame aukšte suplanuota įrengti dar erdvesnę koplyčią su savo altoriais, atskirais vargonais. Koplyčios angoje su ilgais trimitais stovintys angelai skelbs amžiną mūsų tikėjimo tiesą: „Jie prisikels angelų trimitą išgirdę“... Gražiais ornamentais bus išpuošti per visą bažnyčią viršum 16 metrų piliorių nusitiesę balkonai. Didžiojo altoriaus centre specialioje nišoje dominuos Prisikėlusio Kristaus paveikslas. Po juo matysis Lietuvos landšaftas su senais kapų kryžiais, už kurių kils mūsų Vytis. O iš Dieviškosios širdies trykštą spinduliai siųs dangaus palaimą visai Lietuvai. Čia numatytas padėti Tautos pasiaukojimo Jėzaus širdžiai aktas, kuris kasdien iškilminga malda bus kartojamas (šis aktas, pasirašytas daugybės žmonių, drauge su akmeniu, atvežtu iš Jeruzalės Alyvų kalno, buvo įbetonuotas į bažnyčios pamatą).

K.Reisono projektą gana detaliai aprašė kun. F.Kapočius savo laiške arkivyskupui J.Skvireckui 1942 metų rugpjūtį, kai bažnyčia (dar be interjero) jau sveikino Lietuvą savo iškiliais bokštais.

O statyba buvo nelengva. Jos pamatams buvo sukalta apie 1200 gelžbetoninių polių, nes paaiškėjo, kad ir toje aukštoje vietoje gruntas vandeningas. Kai kur jų prireikė net 9 m ilgio! Iki 1939 metų buvo baigti išorės darbai, tinkuojamos sienos viduje, ruošiamasi rengti interjerą. Dirbama, skubama nenujaučiant, kokia grėsmė vėl kabo virš Lietuvos ir šio didingo paminklo!

Kai susivienija tauta

Dar 1928 metais Katalikų veikimo centras išleido atsišaukimą, raginantį visus paremti Paminklinės bažnyčios statybą. Į tai gyvai atsiliepė visa Lietuva: aukojo ne tik savivaldybės, kitos įstaigos, bet ir įvairios draugijos, pavieniai asmenys. Net vaikai uoliai pirko po 10-50 ct išleistus ženkliukus.

Ypač aktyviai aukojo JAV lietuviai. Kai 1937 m. Čikagos apskrities Vyčių seimas iškilmingai paskelbė, kad kartu su visa lietuvių tauta pasiaukoja Jėzui Kristui ir pagarsino priesaiką: „Greičiau išdžius Atlanto vandenynas, negu nutrūks ryšiai su brangiąja Lietuva“, plūstelėjo aukojimo banga. Čikagos šv.Kazimiero seserų akademikės tą ryžtą sutvirtino net tokiais žodžiais: „Tenudžiūsta mano dešinė ranka, tegu suvysta mano liežuvis, jeigu kuomet užmiršiu tave, mano brangioji Lietuva! Šiuos šventus mūsų pareiškimus siunčiame į mūsų tautos šventovės Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios altorių, kaip mūsų šventą priesaiką ir testamentą būsimoms mūsų kartoms“.

Iš viso buvo surinkta 1 140 347 litai.

Šventovės niekintojai...

Rusams okupavus Lietuvą, Prisikėlimo bažnyčioje trūko bokšte laiptų, interjero, dar buvo nebaigti perdengimo darbai. Sandėliais, kareivinėmis bažnyčias vertę atėjūnai neišmanė, ką daryti su tokiu „tuščiaviduriu“, kurio didžiulėje erdvėje turėjo įspūdingai skambėti Dievo žodis, pastatu. Jis netiko nei siūlomiems bulvių, nei cemento sandėliams. Buvo siūlymų jį net nugriauti, kad čia gyvenančiai tautai neliktų net prisiminimų apie svajonę išreikšti savo didingumą. Bet rusų planus sutrikdė karas. O atplūdę iš Vakarų okupantai bažnyčioje įrengė popieriaus sandėlį; prie jos suvežta miško medžiaga buvo panaudota priešlėktuvinių slėptuvių bei apkasų įrengimui.

Bet kai „visagalis“ tautų vadas Stalinas 1952 m. davė nurodymą Kaune steigti radijo aparatų gamyklą, nutarta, kad tam galima pritaikyti tą tautos panteoną. Padarius perdangas, išėjo net penki aukštai. Gamykla buvo įkurta.

Despotai ne amžini

Ir vėl nustebo pasaulis, XX a. pabaigoje išgirdęs mažos Pabaltijo tautos šūkį „Pabudome ir kelkimės!“, išklibinusį net save laikiusios amžina imperijos pamatus.

Jau 1989 metais buvo atkurtas Prisikėlimo bažnyčios Statybos komitetas bei taryba. Nors juos sudarė jau kiti žmonės, bet siekiai ir idėjos liko tos pačios: baigti statyti tautos šventovę. Jos statytojo kun.

F.Kapočiaus (kurio palaikai šiandien jau ilsisi šioje šventovėje įrengtame kolumbariume) pareigas perėmė kun. G.Kabalinskas. Rekonstrukciją projektavo ir vykdė architektas A.Sprindys. 1997 metais dar statybų pastoliais apsuptoje bažnyčioje jau vyko pirmosios šv.Mišios.

Architektas K.Reisonas

Gimęs Latvijoje K.Reisonas architekto išsilavinimą įgijo Peterburgo civilinių inžinierių institute. Dirbti į Lietuvą K.Reisonas atvyko 1922 m. Dirbo Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje.

Pagal jo projektus pastatyta Kauno rotušėje Kunigų seminarijos rektorato, Arkivyskupo rūmai, miesto kino teatras „Forum“ (kartu su inž.J.Gumeniuku), Žemės ūkio banko, Kauno ir Klaipėdos Lietūkio rūmai, prisidėta prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus bei jo sodelio projekto. Žinoma, jo iškiliausias projektas Lietuvoje - Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Jurbarkas, Tauragė ir šiandien tebeturi pagal jo projektus statytas ligonines, net Pasvalys didžiavosi jo projektuotu Aukštosios komercinės mokyklos pastatu; viską net sunku išvardinti.

Nuo 1940 m. K.Reisonas dirbo Panevėžyje. Po karo išvyko Vokietijon. Čia užsiėmė pedagoginiu darbu gimnazijose, tremtinių stovyklose. Po 4 metų išvyko į Australiją, gyveno ir mirė Adelaidėje.

- Tėvelis labai džiaugėsi, kad mes, jo vaikai, pasekėme jo pėdomis, - pasirinkome inžinerijos specialybes. Brolis Irvis gyvena ir dirba Melburne, aš - Adelaidėje, - sako Renata Reisonaitė-Urmonienė. - Daugeliui čia atvykusių lietuvių (ir ne tik jiems) mūsų tėvas, kartu dirbdamas kaip architektas ir braižytojas miesto savivaldybėje, suprojektavo gyvenamuosius namus. Projektavo ir stambesnius statinius - rusų ortodoksų bažnyčią, „Concordia Collfge“ir kt. Ypač tautiečiai dėkingi už Adelaidėje jo rūpesčiu, padedant visai mūsų šeimai bei talkininkams, tautiečiams pastatytais gana erdviais „Lietuvių namais“, kur šiandien jie buriasi, organizuoja savo kultūrinius renginius, turi čia savaitgalio mokyklą, biblioteką, salę ir kt.

Nors jau abu mūsų tėvai iškeliavę Amžinybėn (dar Lietuvoje jis susituokė su jį lietuvių kalbos mokiusia teisininke Elena Butnevičiūte), bet džiugu, kad jį mena mums palikti darbai, - džiaugiasi dukra.