respublika.lt

2017 kovo 24, penktadienis

Literatūros tyrinėtoja D.Dilytė: Užuojauta šiuolaikiniam menuinuotraukos (16)

2012 kovo mėn. 08 d. 12:40:53
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Kompleksų, pasirodo, turi ir dideli žmonės. Štai literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė, graikų ir lotynų kalbomis skaitanti Antikos literatūrą (lotynų kalbą Lietuvoje gerai moka gal tik keliolika šviesuolių), dėsčiusi Vilniaus universitete, apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija, prasitaria iki šiol tebeturinti kompleksą, kad Lietuva nebūtų „tamsi ir juoda“. Susitikome jos knygos „Senovės Romos kultūra“ pristatyme Vilniaus knygų mugėje, kalbėjomės apie dabarties kultūrą.


- Tad kodėl buvote tarp tų, kurie nepritarė norams šviesti Lietuvą, t.y. skelbti Vilnių Europos kultūros sostine?

- Norams aš nesipriešinau, tik abejojau, ar Vilnius vertas europinės kultūros sostinės vardo. Kalbėjau apie tai, jog turime sąžiningai prisipažinti, kad Lietuvoje menkai remiamės Europos kultūros pamatais, kad dabar nebėra nė vieno lotynų kalbą mokančio teisininko ar biologo. Gaila, kad dvasininkų sluoksnyje mažėja mokančių lotyniškai, - juk visi mūsų vyskupai ir kunigai buvo kultūros pradininkai ir puoselėtojai.

- Kiek žinau, jūs priešinotės ir vyliui skelbti Vilnių pasaulio knygų sostine. Kodėl?

- Na, jeigu Vilniui nuo to geriau, nesu prieš, bet apskritai, mano manymu, ir rašytojų yra per daug, ir knygų per daug pasaulyje, ir labai daug šlamšto tarp jų. Ir neaišku, kurios knygos geros, kurios ne, nes gana autoriui savo šalyje gauti kokią nors premiją ir jis jau pristatomas kaip genijus, kuo aš iškart suabejoju: galbūt geras ne jis, o tik jo vadybininkas? Tie autoriai, kurie prieš dešimt metų buvo labai populiarūs, dabar pamiršti, leidžiami kiti, - žodžiu, knyga tapo vartotojiškos visuomenės daiktu, net ne dvasiniu dalyku, o daiktu. Su ja elgiamasi kaip su rūbais, kurie praėjus sezonui ar pasikeitus madai, keičiami naujais. Man kelia daug abejonių knygų gausybė. Nemanau, kad tai yra tik teigiamas kultūros bruožas, nes visos lazdos yra su dviem galais.

- Tada vertėjų pareiškime buvo priekaištaujama, kad menininkai prisimenami tik kai prireikia „papuošti aukštų svečių priėmimus ar palinksminti, užimti liaudį“... Negi senojoje Romoje buvo kitaip?

- Negalėčiau sakyti, kad visuomenė nevertina menininkų. Manau, priešingai, menininkų šiais laikais be galo daug ir jie visi reikalauja didžiulio dėmesio; kultūrai skiriama lėšų per daug, nes, mano manymu, šiais laikais, kai nebežinoma, kas yra menas ir kas yra ne menas, apskritai daug kas verčia abejoti, ar tai išvis yra kultūra. Romoje buvo daug aiškiau. Be abejo, romėnai į meną žiūrėjo kitaip negu graikai. Graikai labai gerbė menininkus, ir skulptorius, ir aktorius, o romėnai žiūrėjo į juos kaip į amatininkus, ir laisvųjų žmonių Romoje, kurie užsiimtų menais, beveik nebuvo, nei aktorių, nei skulptorių, nei tapytojų. Vienintelę išimtį romėnai suteikė literatūrai, bet, manau, tiktai todėl, kad literatūra galėjo tarnauti jų svarbiausiai vertybei. Svarbiausia romėnų vertybė buvo „mores“, t.y. protėvių papročiai, jų gyvensena; laikymasis tų papročių, gyvensenos, moralės. Taigi ta literatūra, kuri apie tai kalbėjo, - apie protėvius, apie tradiciją, buvo vertinama, o, sakykime, kokia nors lyrika, - ne itin. Ciceronas, pavyzdžiui, yra pasakęs: „Jei Dievai man duotų dar ir antrą gyvenimą, aš neturėčiau laiko lyrikai“. Jeigu rašytojas kalba apie save, apie savo jausmus, tai neaktualu, vadinasi, ir nelabai vertinga.

- Ar būtent ši vertybė padėjo romėnams išlaikyti savo kultūrą?

- Be abejo, buvo ir kitų principų, bet šitas „mores“, šita ištikimybė protėvių papročiams, ištikimybė protėvių principams, yra vienas iš kertinių romėnų akmenų. Be abejo, jie nuo jų nutoldavo, ir tada juos labai grauždavo sąžinė, tarkim, kad jie gyvena turtingiau negu protėviai, bet siekiamybė ir principas vis tiek išliko. Pavyzdžiui, toga, nelabai patogus drabužis, buvo privaloma forume, teisme ir oficialiuose renginiuose iki pat Romos imperijos pabaigos. Jeigu koks nors jaunikaitis jos neapsivilkdavo, galėdavo gauti cenzoriaus pastabą, o tai jau buvo nešlovė. Romėnai buvo labai konservatyvūs. Jie - labai dideli tradicijų puoselėtojai. Graikai, tarkim, neakcentavo šito, ir nuo romėnų įtakos juos gelbėjo tiktai kultūra: jie turėjo puikią literatūrą, menus, teatrą. O romėnai būtent išliko ir įsitvirtino dėl atkaklumo, disciplinos, - o visa tai tarnavo „mores“.

- Jūs skatinate mintį, kad mūsų švietimo ir kultūros politika stringa būtent dėl to, kad yra „be kurso“...

- Jūs visiškai teisi. Man atrodo, įsivyraujantis pliuralizmas turi, na, neigiamos įtakos visiems procesams, ir kultūros, ir ne kultūros, o kai jis suabsoliutinamas, tada apskritai vertybės susimala ir nebėra krypties. Dabar tokie laikai, kada vertybės, nesakau, kad devalvuotos, bet susimaišiusios su nevertingais dalykais.

- Bet vis dėlto net kai rašote pasakas vaikams, jose atsiranda herojus keistu vardu - Odisėjas. Kodėl?

- Pasakos atsirado visiškai atsitiktinai. Turiu anūkę Saulutę, kurios prašoma greit sukuriu ką nors apie laikroduką, arba apie dviratį ar dar ką nors, ir kartą išgirdęs vyresnysis sūnus (verslininkas Ignas Staškevičius - red. past.) sako, užrašyk. Na, jis mane ragino gal pusę metų, galų gale aš užrašiau. Kaip Saulutei pasakojau apie Gediminą, taip pasakojau ir apie Odisėją. Keletą kartų tokią pasaką išgirdusi ji jau žino, kad Vilnių įkūrė Gediminas. O vyresnysis anūkas jau gerai išmano graikų mitologiją, ir aš manau, kad mes su seneliu esame prie to kiek prisidėję. Nuėję žaidžiame Trojos karą, o jis paskirsto vaidmenis: aš - Kasandra, senelis - Hektoras, o jis - Achilas. Taip vaikas įsikala tuos vardus, kurie ir paskui bus svarbūs, nes Europos kultūroje daugybę kartų kartojami šitie vardai... Juk Europos kultūra išaugo ant Atėnų ir Jeruzalės pamatų, bet man atrodo, kad Atėnų akmenų vaidmuo šioje istorijoje yra didesnis.

- Manote, kad norint pažinti Kristijoną Donelaitį, reikia pažinti ir Antiką?

- Esu tvirtai įsitikinusi, kad Antiką pažinti turi Donelaičio tyrinėtojai. Paprastiems skaitytojams tai gal ir nėra taip būtina. Donelaitis baigė lotynišką mokyklą, paskui Karaliaučiaus universitetą ir, aišku, buvo puikiai išstudijavęs Antikos rašytojus. Galbūt iš pradžių skaitė juos adaptuotus, bet vis tiek lotyniškai ir graikiškai. O universitete jau galėjo lengvai krimsti ir sunkiausius tekstus. Mes dažnai nesuvokiame, kad to provincijos purvuose braidančio pastoriaus būta labai šviesaus žmogaus. Tad knygoje („Kristijonas Donelaitis ir Antika“ - red. past.) bandžiau parodyti, kad „Metai“ yra toks epas, kuriuo verta didžiuotis. Dabar knaisiojuosi po jo pasakėčias, kurių yra tik šešios, bet XVIII amžiaus literatūros fone jos atrodo pakankamai modernios, talentingos, ir mes taip pat galime jomis didžiuotis, juo labiau kad tai vienintelės to meto Europoje pasakėčios, parašytos hegzametru. Manau, kad Donelaitis, kaip ir Homeras, nevisavertiškumo kompleksą turėjo įžiebti bent kelioms kartoms, - po Donelaičio ką nors pasakyti genialiai labai labai sunku. Aš labai užjaučiu visus rašytojus.

- Donelaitis turėtų būti kiekvieno lietuvio namuose?

- Taip, ir ne tik Donelaitis. Ir Vaižgantas, ir Žemaitė, ir Maironis, ir visi kiti. Kiekvieno lietuvio namuose galėtų ir nebūti verstinės literatūros, o lietuvių literatūra turėtų būti. Beje, tai puiki literatūra. Pavyzdžiui, kokios talentingos yra Balio Sruogos dramos! Esu jau rašiusi, kad, mano galva, jos nenusileidžia nei Ibsenui, nei Šekspyrui. Matyt, tokią nuostatą paveldėjau iš mamos, kuri sakydavo, kad Maironis turi būti kiekvieno lietuvio namuose. Mūsų namuose tam tikrą laiką ir jo, ir kai kurių kitų rašytojų nebuvo, nes po to, kai seneliai buvo išvežti į Sibirą, tėvai sudėjo Smetonos raštus, Šapokos istoriją, Maironį ir daugelį kitų „pavojingų“ knygų į dėžę ir užkasė. Mes iš tėviškės išsikėlėme, o knygos ilgainiui tikriausiai supuvo. Pirmoji mamos vėl pradėtos kaupti bibliotekos knyga buvo už paskutinius pinigus (tuo metu šeima labai sunkiai vertėsi) jos nupirktas Maironio dvitomis. Ligi šiol jį tebeturiu. Tiesa, turiu prisipažinti, kad pačių moderniausių autorių ir aš ne visus turiu, ir ne visada perskaitau, bet klasiką, apskritai, visą lietuvių literatūrą, kiek jos buvo leidžiama anais sovietiniais laikais, o juo labiau dabar, esu įsigijusi.

- Skaičiau, kažkur esate prisipažinusi: „aš turbūt, kaip mama, - nacionalistė“. Tai tiesa?

- Aš iš tiesų esu nacionalistė lietuvių kalbos ir kultūros atžvilgiu - manau, kad tuo galime pagrįstai didžiuotis. Esu įsitikinusi, kad ir mūsų kraštas, ir mūsų kalba, ir mūsų dainos - visų gražiausi. Vertybių skalėje man pirmiausia - mano šeima, o paskui - mano Tėvynė, paskui jau Antika ir dar kas nors.

- Ko, jūsų manymu, labiau stinga šiuolaikiniam menui - apsiskaitymo ar doros?

- Tiek žmonių santykiuose, tiek visose kitose gyvenimo srityse įžiūriu didžiulį dorovės deficitą. Bet tai turbūt senos moters bambėjimas. Jau romėnai taip bambėjo. Esu optimistė, manau, kad išmintingasis Dievulis viską sutvarkys. O dėl apsiskaitymo, tai informacijos kiekis man darė įspūdį tada, kai buvau jauna ir kvaila. Dabar jau suprantu, jog Seneka buvo teisus, sakydamas, kad apibūdinimas „Tai - doras žmogus“ yra daug vertingesnis už apibūdinimą „Tai - apsiskaitęs žmogus“. Šiuolaikinis menas mane trikdo. Esu sugadinta klasikinio išsilavinimo ir klasikinės estetikos. Nesakau, kad šiandien nėra talentų, bet nelabai suprantu, kaip į Dailės akademiją galima priimti be piešimo egzamino. Nelabai tikiu, ką man sako kiti, netikiu pagyromis ir man kyla įtarimas, gal žmogaus kūrinys - ne jo talento, kaip Dievo dovanos, o kažkokio maivymosi ar mados vaisius. Apskritai pasaulyje daug dalykų, kuriuos labai sunku suvokti, o kai nesuvoki, tai jie ir nepriimtini. Na, pavyzdžiui, knygų mugė arba knygų pristatymai. Iš esmės tai reklama, o knyga - ne batai, ne šaldytuvas, ji neturėtų būti reklamuojama, brukama - knygos žmogus turėtų ieškoti. Sunkiai ieškoti.

- Sakote, kad nemažai Antikos kultūros reliktų galima rasti šiuolaikiniame pasaulyje. Yra dalykų, kurių verta gailėtis, kad neperėmėme iš romėnų?

- Romoje aukštos pareigos buvo vadinamos „honores“, buvo laikoma garbe darbuotis savo tautos ir savo visuomenės labui. Išrinktas į savivaldybę Romos pilietis (atskiri miestai turėjo savivaldą) pirmiausia turėjo įnešti į iždą tam tikrą sumą pinigų. Romoje valdininkai negaudavo jokio atlyginimo, maža to, jie turėjo daugybę išlaidų: rengti šventes savo sąskaita, statyti šventyklas, pirtis, tiesti kelius ir pan. Dar labai įdomus dalykas - Romos valstybė neturėjo jokio organo, kuris rinktų mokesčius, bet visi mokesčiai buvo idealiai surenkami. Kodėl? Todėl, kad mokesčius rinkdavo privačios firmos. Valdininkai apskaičiuodavo, kiek turi būti surinkta į biudžetą, firma sumokėdavo tuos pinigus valstybei ir pati susirinkdavo mokesčius iš gyventojų. Be to, Roma neturėjo kalėjimo bausmės, iš esmės tebuvo trys bausmės: mirties, tremties ir piniginė bauda. Kalėjimų buvo, bet išskyrus laiką iki teismo, kurio nuosprendis dažniausiai buvo myriop, niekas juose nesėdėdavo ir mokesčių mokėtojams jų nereikėjo išlaikyti. Na, o dar vienas dalykas, kurio mes neperėmėm, ir kurio man labiausiai gaila, - garsusis skaitymas.

- Jūsų knygoje vaikams „Senelės pasakos“ yra istorija ir apie karvutę. Ir neįkyrus moralas, kad namų žolė - visų skaniausia. O kalbant apie „Senovės Romos kultūrą“ kažkas pasidžiaugė, kad ši knyga leis mums pasijusti europiečiais. Pasijusti europiečiu savaime yra vertybė?

- Romėnų kultūra yra pavyzdys, kaip galima neprarasti tautinės tapatybės, absorbuojant kitų tautų kultūrų elementus. Romėnai daug ką perėmė iš etruskų ir iš graikų, bet nė iš tolo nepasidavė nei vienų, nei kitų įtakai. Jie sugebėjo išsaugoti brangiausią turtą - tautinę tapatybę, - šito iš jų galima pasimokyti.

Informacija

    *  Humanitarinių mokslų daktarė, docentė Dalia Dilytė (Staškevičienė) gimė 1944 06 22 Anykščių rajone.

    * Baigusi Vilniaus universitetą, 1966-2009 m. dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedroje dėstytoja.

    * Antikinės kultūros ir lietuvių literatūros klausimais yra parašiusi daug knygų ir maždaug šimtą straipsnių.

    * Daug Antikos autorių vertė iš lotynų kalbos. Tarp jų - Publijaus Kornelijaus Tacito „Analai“, Lucijaus Anėjaus Senekos „Laiškai Lucilijui“ ir kiti jo veikalai, Albijaus Tibulo „Elegijos“, Petro Roizijaus „Lietuvos sprendimai. 1563 m.“ - ir daugybė kitų autorių.

    * Dabar yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (16)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽSITIKRINO: vyrų krepšinio klubų Eurolygos rungtynėse Stambulo „Anadolu Efes“ komanda namuose 80:77 įveikė Stambulo „Fenerbahce“krepšininkus ir užsitikrino vietą atkrintamosiose varžybose.
  • PELNĖ: BBL čempionato atsakomosiose pusfinalio rungtynėse ketvirtadienį Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komanda namuose po pratęsimo 82:75 įveikė Tartu „University of Tartu“ ekipą ir pelnė kelialapį į finalą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
jogle rugsejis

Kaip vertinate, jog E.Masiulis reikalauja atiduoti teisėsaugos paimtus pinigus?

balsuoti rezultatai

Ar keliaujate į užsienį apsipirkti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 -3   +1 C

 -1   +2 C

 

   -5     0 C

  +8   +11 C

  +7   +10 C

 

    +3   +5 C

    4-9 m/s

     6-11 m/s

 

      8-13 m/s

USD - 1.0807 PLN - 4.2816
RUB - 62.6509 CHF - 1.0714
GBP - 0.8679 NOK - 9.1463
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12