4 nuotr.Vasario pabaigoje už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui Vyriausybės kultūros ir meno premija įvertintam lėlininkui Rimui Driežiui šis apdovanojimas - tarsi patvirtinimas, kad atėjo laikas ir į lėlių teatrą žiūrėti kaip į visavertę kūrybos šaką.
Vos susitikus sostinės Arklių g. įsikūrusiame “Lėlės” teatre, R.Driežis pakviečia apžiūrėti vertingiausių 2006 m. teatro rūsyje įkurto “Gyvojo lėlių muziejaus” eksponatų. Čia prieglobstį rado dar 1934 m. “gimusios” lietuvių profesionalaus lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko marionetės, pusę salės garbingai užima didelė žymiausio Lietuvos lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų kolekcija.
Anot R.Driežio, pirma muziejaus dalis - S.Ušinskui, atskira salytė - V.Mazūro lėlėms, o trečia - kitiems teatro kūrėjams. Akį patraukia ir ant sienos kabančios 1939 m. Amerikoje už marionečių technikos patobulinimą S.Ušinsko gauto patento kopijos, 1985 m. Jurgos Ivanauskaitės spektakliui “Pasveikimas” kurtas plakatas, išraiškingos kaukės.
Gyvenimas paskirtas lėlėms
Pora valandų pokalbio su R.Driežiu neprailgsta. Nuo vaikystės lėlių teatro užburtas menininkas gali nepertraukiamas pasakoti apie mėgstamiausius mažųjų teatro lankytojų spektaklius: “Tris paršiukus”, “Princesę ir Kiauliaganį”, “Žaliojo žąsinėlio teatrą” ir kitus. “Kiekvienas lėlių spektaklis - tai ne pasaka apie vaikystę, tai pati vaikystė”, - šypsosi lėlininkas.
R.Driežiui įdomu viskas, kas susiję su lėlių teatru: ir profesionalus, ir mėgėjiškas lėlių teatras, recenzijos, teatro istorija. “Bandau reikštis visose srityse”, - tarsteli pašnekovas.
Ne veltui į klausimą, ar gyvenimas šviesesnis dirbant su spalvingomis lėlėmis, R.Driežis atsako: “Gyvenimas šviesus tam, kuris dirba mylimą darbą”.
Suorganizavęs didžiausias lėlių teatro šventes - dailininko S.Ušinsko ir režisieriaus, “Lėlės” teatro įkūrėjo Balio Lukošiaus šimtmečių minėjimus, “Lėlės” teatro įkūrimo penkiasdešimtmečio festivalį, šiuo metu R.Driežis rengia
B.Luktošiaus monografiją. “Pats sau daviau dar metus tam darbui pabaigti”, - pridūrė.
Suviliojo, bet nenuvylė
R.Driežį lėlių teatras suintrigavo dar vaikystėje, kai pirmą kartą pamatė Kauno lėlių teatro spektaklį “Neišmanėlis Ansas” gimtuosiuose Alsnupiuose. Tada būsimam “Lėlės” teatro režisieriui ir dailininkui buvo vos šešeri. “Pamatytas reginys taip ir liko toje vaikystės brangenybių dėžutėje kaip stebuklų stebuklas”, - prisimena kūrėjas.
Vėliau, jau besimokant M.K.Čiurlionio meno mokyk-loje, studijuojant televizijos režisūrą tuometėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija), R.Driežiui ne kartą teko išgirsti, esą lėlių teatras - neprestižinė, mažai apmokama sritis.
“Bet, matyt, tas vaikystėje patirtas stebuklo įspūdis viską kompensavo, - šypsosi lėlininkas. - Čia kaip kokia sirenos giesmė - pašaukė, prisiviliojo ir... nenuvylė. Man daug kas buvo egoistiškai svarbu ir įdomu lėlių teatre. Kad galėčiau tuo užsiimti, daug kuo prisidėjo ir šeima. Tokiais neįvertinamais, nenusakomais dalykas, o gal ir skausmais... Bet visada stengiausi mąstyti racionaliai - turi ateiti laikas, kada tavo sritis bus pradėta vertinti”.
Dešimteriopas atpildas
Prakalbus apie Vyriausybės įteiktą 44,2 tūkst. dydžio premiją, R.Driežis su šypsena prisimena vienos tamsiaodės per “Oskarų” teikimo ceremoniją ištartus žodžius: “Šita akimirka didesnė už mane”. Premiją R.Driežis vertina kaip atpildą už darbštumą.
“Visada stengiausi padaryti viską, ką galiu, nepalikdamas sau nė lašo sveikatos. Jei taip formaliai žiūrėtume, nemanau, kad neatvargau. Šitiek metų gyvenęs su honorariukais šį Vyriausybės apdovanojimą priimu kaip dešimteriopą krikščioniškąjį Dievo atpildą už kantrybę ir vargus, - šypsojosi menininkas. - Bet, ko gero, yra ir labiau Lietuvoje vargusių ir vargstančių...”
Vis dėlto ši premija, R.Driežio nuomone, - tarsi patvirtinimas, kad atėjo laikas ir į lėlių teatrą žiūrėti kaip į visavertę kūrybos šaką. “Kurioje yra visko - ir sėkmių, ir nesėkmių”, - priduria lėlininkas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
