Kuo kvepia rožės iš Afrikos

Ketvirtą kartą Vilnių aplankęs žmogaus teisių kino festivalis “Ad hoc: nepatogus kinas” jau turi savo ištikimiausius lankytojus. Gausybės institucijų (Kultūros rėmimo fondo, užsienio ambasadų, institutų, kultūros centrų) parama leidžia atverti kino salių (“Skalvijos”, “Pasakos”, “Fluxus”) duris nemokamai.

Žiūrovų gausa (ypač daug moksleivių ir studentų), jų godus bendravimas su filmų kūrėjais po seansų liudija didžiulį troškulį nenuglaistytos tiesos apie pasaulį, kuriame gyvename, kuris tapęs toks ankštas, glaudus ir pažeidžiamas. Kai Rumunijos ligoninėse verkia ŽIV užkrėsti vaikai, juos išgirsta norvegė režisierė Lenė Drejer (Lene Dreyer). Kai Kenijos kaimelyje apie savo vergišką egzistenciją pasakoja vieniša dviejų vaikų motina Džeinė - jai pagalbos ranką tiesia olandas režisierius Tonas van Zantvortas.

Švirkštus išvogė gydytojai

...Devintojo dešimtmečio pabaigoje Europos Sąjungos iniciatyva imta skiepyti Rumunijos vaikus. Pasiųsta medikamentų, vienkartinių švirkštų. Bet gydytojai (!) daugybę vaikų skiepydavo vienu švirkštu, “atliekamus” parduodami. Rezultatas - tūkstančiai ŽIV užkrėstų vaikų. Apie tragediją sužinoję du Bergeno verslininkai įkuria paramos fondą, teikiantį pagalbą daugiau nei šimtui vaikų. Žinodami apie korupcijos mastus Rumunijoje, humanitarinę pagalbą (vaistus, maistą, drabužius) jie pristato patys. Reikia tik pamatyti, kaip du solidūs norvegai, palikę brangius automobilius kaimelio pakrašty, slidinėja per purvą prisilaikydami išklerusių tvorų, kol pasiekia vėjų perpučiamas globotinių lūšnas. Jie kalba tiesiai į kamerą, kaip nusibodęs tuščias didelių pinigų teikiamas gyvenimas. Vieno iš jų skyrybos paskatino radikaliai pervertinti vertybes, suvokti prabangos amoralumą.

Tie du motyvai - Rumunijos vaikų tragedija ir jai abejingi nelikę du norvegų verslininkai - paskatino režisierę imtis filmo “Naujas gyvenimas”. Per pokalbį po seanso prisipažino, kad buvo ir trečiasis: labai gerai suvokusi, kokia yra privilegijuota, būdama norvegė. Tai kaip laimėjimas loterijoje. Taigi tas filmas - jos, laisvos laisvo ir sotaus pasaulio pilietės, skola tiems, kuriems nepasisekė gimti toje saugumo zonoje.

Režisierė tikėjosi, kad filmą parodžius keliuose Oslo kino teatruose pavyks surinkti šiek tiek pinigų jos filmuotoms paauglėms paremti. Bent 1000 eurų. Surinko 3000! Netrukus “Naujas gyvenimas” bus parodytas per Norvegijos televiziją. Labai gali būti, kad atsivers akys dar keliems prabangos pertekusiems gyvenimo gurmanams, kolekcionuojantiems automobilius arba Afrikos safarių trofėjus...

Žiūrovai domėjosi, kiek paramos fondų yra pačioje Rumunijoje. Nėra išvis. Nes ten “nesą tokios tradicijos”. Tarptautinės organizacijos taip pat nesiryžta prisidėti prie paramos programos dėl neįtikėtinų korupcijos mastų - vis tiek viską išvogs...

Vergovė rožių plantacijose

Olando Tono van Zantvorto dokumentinė juosta “Žydintis verslas” - tai pasakojimas apie rožių plantacijas Kenijoje, kur iš esmės tebeegzistuoja vergovinė santvarka. Tarsi ten negaliotų tarptautinės Ženevos konvencijos (1926, 1950) arba SNO žmogaus teisių deklaracija (1948). Anglų, danų, olandų ir vokiečių verslininkai, pusvelčiui susigrobę žemes prie kadaise vandeningo ir švaraus Naivašos ežero, išplėtojo milijonus nešantį rožių verslą, grobuoniškai išnaudodami visus resursus - tiek vietinius pasirinkimo neturinčius gyventojus, tiek ežero vandenis, kurie kasmet vis labiau senka, apnuodijami plantacijose naudojamais pesticidais. Nesant vandentiekio, žmonės priversti gerti ežero vandenį, valgyti apnuodytas žuvis.

Dirbti rožių plantacijose priimamos tik jaunos ir gražios moterys, nes jos privalo teikti ir sekso paslaugas prižiūrėtojams. Palikusios “dienos namuose” mažamečius vaikus, jos po 16-17 val. darbuojasi pesticidais išpurkštuose šiltnamiuose - kol leidžia sveikata. Paskui be jokių socialinių garantijų išmetamos lauk.

...Filmo herojė Džeinė svajoja apie keturių klasių išsilavinimą savo vaikams ir mažytį nuosavą verslą. Dviem asiliukais iš ežero į lūšnynus vandenį gabenantis Oskaras - apie vairuotojo teises. Kasdien vargana valtele į ežerą išplaukiantis Kenedis - kad pagautų bent kelias žuvis - be pusryčių paliktai šeimai pamaitinti ir už valtelės nuomą užsimokėti.

Reikia pažymėti, kad “nepatogaus kino” kūrėjų pilietiškumas ir žmogiška atjauta vien kūrybos aktu nesibaigia. T.van Zantvorto “Žydintis verslas”, jau išverstas į 22 kalbas, išsiųstas į Europos šalių darbo ministerijas, rodytas patiems rožių verslo rykliams. Pastarieji liko ypač nepatenkinti: kodėl neparodyti jų gerieji darbai (steigiamos mokyklos, gydymo įstaigos). Jie norėtų ir toliau kontroliuoti informaciją.

“Žydinčio verslo” režisierius neliko abejingas ir konkretiems savo filmo herojams, sutikusiems stoti ir kalbėti prieš kamerą. Pavyko surinkti (iš šeimos, draugų) šiek tiek pinigų. Dėl to Džeinė šiandien jau turi mažytį savo verslą, Oskaras mokosi vairuoti, o slapta plantacijoje filmavęs ir T.van Zantvortui vertingos medžiagos suteikęs kino mėgėjas jau tapęs kino kūrėju profesionalu.

P.S. Pasirodo, rožių plantacijų darbininkės neturi supratimo, kam Europai tiek rožių. Manė - kvepiantiems dezodorantams gaminti. Sužinojusios, kad gėlės dovanojamos švenčių proga, prisipažino, jog pačios mieliau norėtų pinigų - maistui, vaikų mokslui...