Džonas Rokfeleris. Šventuolis iš pragaro

Paveldėjo šeimos narių savybes

Protėviai Dž.D.Rokfelerio gyveno Prancūzijoje ir buvo hugenotai. XVII a. Rokfailų šeima pabėgo į Vokietiją nuo inkvizicijos, pogromų ir eretikų persekiojimo. Emigrantai pasirinko negailestingą tikėjimą: jų dievas reikalavo griežtos vidinės drausmės, sunkaus darbo, taupumo, liepė išsižadėti kūniškų džiaugsmų. Darbas, pareiga, ištikimybė saviems ir šaltas abejingumas svetimiems - visa tai Dž.Rokfeleris gavo su motinos pienu. Rokfelerių šeimos triumfas (bankai, geležinkeliai, nekilnojamasis turtas ir legendinės „Standard Oil“ kompanija) tapo Rokfelerių ir Rokfailų malūnininkų, fermerių, smulkių prekeivių, daug ir sunkiai dirbusių, taupiusių, visko atsisakiusių ir kantriai laukusių savo valandos, kartų pergale.

Jo senelis - mielas ir nuoširdus žmogus, nesugebėjo prasimušti. Be to, mėgo išgerti. O tėvas surinko visas įmanomas nuodėmes - buvo paleistuvis, arkliavagis, šarlatanas, apgavikas, melagis, svetimoteriautojas... Užtat negėrė nė lašo ir net įsteigė blaivybės draugiją.

Džonas atrodė tylus, net išsiblaškęs, bet tai buvo apgaulingas įspūdis - berniukas turėjo nepaprastą atmintį, neįtikėtiną ryžtą ir nesudrumsčiamą ramybę. Griežtas, sausa oda aptemptas Džono veidas ir prigesusios akys gąsdino aplinkinius. Džiaugtis gyvenimu jis niekada nemokėjo.

Užtat Džonas buvo labai praktiškas: mokėjo išpešti naudos net iš artimųjų silpnybių. Senelis buvo silpnavalis, geraširdis ir plepus, vaikas nusprendė, jog tai nevykėlių savybės. Jo motina pasižymėjo darbštumu, pareigingumu ir geležine valia - ir suaugęs Džonas dirbdavo nuo aušros iki pirmųjų žvaigždžių. O genialus machinatorius Viljamas Rokfeleris, jo tėvas, jautė švelnią, kone kūnišką meilę pinigams: mėgdavo papilti ant rašomojo stalo asignacijas ir naršyti po jas rankomis, o kartą išėjo pas vaikus, mojuodamas iš banknotų pasiūta staltiese... Jo aistra persidavė sūnui.

Talentas pasireiškė vaikystėje

Džonas netapo paleistuviu, jo niekada, ne taip kaip tėvą, nekaltino išprievartavimu, bet jis vis dėlto daug ko iš jo išmoko. Nuo pat vaikystės pasinėrė į verslą: nusipirkęs svarą saldainių, suskirstydavo juos į nedideles krūveles ir su antkainiu pardavinėdavo savo seserims, gaudydavo laukinius kalakučiukus ir paauginęs juos parduodavo. Uždirbtus pinigus būsimasis milijardierius taupė, o netrukus už procentus pradėjo skolinti tėvui.

Nedaug kas žinojo jo tikrąją esmę. Žmogiškąsias savybes Dž.Rokfeleris paslėpė pačioje tolimiausioje kišenėje ir aklinai ją užsagstė. Beveik neįmanoma spręsti, koks jis buvo iš tikrųjų: visas mintis, jausmus ir troškimus Džonas paskyrė vienam didžiam tikslui - žūtbūt praturtėti. Jis virto idealia verslo mašina, idėjų gamybos, pavaldinių išnaudojimo ir konkurentų slopinimo aparatu. Viskas, kas galėjo tam sutrukdyti, buvo atmesta: Dž.Rokfeleris turėjo arba mirti nuo pervargimo, arba tapti turtuoliu.

Kai jam sukako 16, jis išvažiavo į Klyvlandą ieškoti buhalterio vietos. Atkakliai ėjo iš vienos kontoros į kitą, kol pagaliau tapo buhalterio padėjėju - tą dieną Rokfeleris visada minės kaip savo antrąjį gimimą. Jis negeria (net kavos), nerūko, nevaikšto į šokius ir teatrą, užtat patiria nenusakomą pasitenkinimą žiūrėdamas į 4000 dolerių čekį. Jam pasisekė - prasidėjo pilietinis karas, atėjo auksinis spekuliacijos amžius, ir Rokfeleris, tapęs brokerių firmos vienu iš savininkų, su 4000 dolerių pradiniu kapitalu pasidarė nemažai pinigų. O paskui jis susidomėjo nafta...

Tėvas ir vyras

Tikra meilė šluoja visas kliūtis: Džonas kraustėsi iš proto dėl pinigų, ir šie plaukte plaukė jam į rankas. Jam sukako 25-eri, pažįstami manė, kad jis visiems laikams susižadėjęs su buhalterinėmis sąskaitomis, bet gyvenime visada yra vietos stebuklui.

Laura Selestija Spelmen puikiausiai tiko Džonui, - irgi buvo tipiška puritonė. Nors Dž.Rokfeleriui priklausė didžiausia Klyvlando naftos perdirbimo gamykla, vestuvės buvo labai kuklios. Konkurentai ir pavaldiniai bijojo Džono kaip ugnies, o žmona jį laikė geriausiu žmogumi pasaulyje. Jis buvo geras šeimininkas - mokėdavo daugiau nei kiti, skirdavo geras pensijas, bet tuos, kurie jam priešgyniaudavo, negailestingai sunaikindavo. Pavaldiniams jis visada rasdavo gerą žodį, bet šie mirtinai jo bijojo. Gąsdino ir turtuolio namas: spartietiška aplinka, tylūs balsai, nekalbūs, tarsi išdresuoti vaikai. Apie tai, kaip jie draugiškai gyveno, žinojo tik patys šio namo gyventojai.

„Standard Oil“ savininkas mokė vaikus muzikos, plaukiojo drauge su jais, naktimis, vos šiems sukniurkus, puldavo prie lovyčių. Jis niekada nesipyko su žmona, švelniai rūpinosi motina.

Rokfeleris jau buvo tarp 20-ies turtingiausių ir galingiausių šalies žmonių. „Standard Oil“ virto transnacionaline kompanija, Dž.Rokfelerio turtas jau skaičiuojamas dešimtimis, o vėliau ir šimtais milijonų dolerių. Amžių sandūroje jis buvo pripažintas turtingiausiu pasaulio žmogumi. Laikraščiai rašė, kad Dž.Rokfelerio turtas siekia 8,5 milijardo dolerių.

Protestantų tikėjimas skelbia, kad turtas - ne privilegija, bet pareiga, ir Džonas ėmėsi labdaros: padėjo įsteigti Čikagos universitetą, mokėjo stipendijas, pensijas.

Vaikų auklėjimas irgi buvo pareiga: jie turėjo paveldėti milžinišką turtą, o tai - didžiulė atsakomybė. Džonas namuose sukūrė rinkos ekonomikos maketą: dukterį Laurą paskyrė „generaliniu direktoriumi“ ir liepė vaikams vesti išsamią buhalteriją. Kiekvienas gaudavo 2 centus už užmuštą musę, 10 centų - už vieną padrožtą pieštuką ir 5 - už valandą muzikavimo. Diena be saldainių kainavo 2 centus, kiekviena kita - jau 10 centų. Kiekvienas turėjo savo lysvę darže, ir už 10 išrautų piktžolių gaudavo po penį. Rokfeleris jaunesnysis uždirbdavo 15 centų, valandą skaldęs malkas, vienai iš dukterų mokėdavo už tai, kad vakarais apeidavo namus ir užgesindavo šviesas.

Turtuolio žmona dėvėjo savo pačios sulopytas sukneles ir niekuo nenusileido vyrui: kartą šis, pagautas dosnumo, nusprendė nupirkti vaikams po dviratį, o ji pasakė, kad turėdami vieną visiems keturiems išmoks dalytis.

Tokio auklėjimo rezultatai buvo gana prieštaringi. Sūnus Džonas visada buvo tik savo tėvo šešėlis, kentė dėl to, kad yra ne toks talentingas verslininkas kaip tėvas. Jį išgelbėjo vedybos su Ebi Oldrich, linksma ir žavia mergina. Per vestuves šampanas liejosi upe, ir jaunojo motina apsimetė serganti, kad nereikėtų pulti į tokią nuodėmę. Ebi išmokė vyrą džiaugtis gyvenimu, bet savo vaikus ji auklėjo taip pat - vargšai Dž.Rokfelerio anūkai gaudavo po 10 centų už kiekvieną pagautą pelę...

Džono sesuo Besi išprotėjo ir didžiąją gyvenimo dalį praleido lovoje. Mergina nusprendė, kad jos šeima subankrutavo, ir visą laiką lopė senas sukneles. O kita duktė, Edita, tapo tikra švaistūne.

Ir vis dėlto Dž.Rokfeleris jautėsi puikiai. Sunkus smūgis jam buvo mylimos žmonos mirtis, bet jis suėmė save į nagą ir nugyveno beveik iki 100 metų: tokią ribą pats nusibrėžė, ir jam pritrūko vos poros metų.

Pradėjo džiaugtis gyvenimu

Tuo tarpu Amerika virto automobilių šalimi, ir jo turtai tapo tiesiog fantastiški. Džonas paseno, bet liko tvirtas ir žvalus.

Dabar jis galėjo užsiimti tuo, ko niekada neturėjo: susidomėjo sportu, išmoko puikiai žaisti golfą, pamėgo lenktyninį dviratį, pamilo moteris. Išvykose automobiliu jį paprastai lydėdavo dvi gražuolės - jų keliai buvo apdairiai pridengti šaliu, iš po kurio senasis turtuolis neištraukdavo rankų.

Amžius nepaveikė jo proto - jis geležine ranka valdė savo imperiją. Pasiekęs visko, apie ką svajojo, dabar norėjo sulaukti šimto metų. Mirtis jam buvo toks pat verslo partneris, kaip ir visi likusieji, - ją irgi galima apvynioti apie pirštą.

Parengta pagal užsienio spaudą