Bibliotekų savaitė pradedama būrų koše

Ir šiandien prasidedanti Nacionalinė bibliotekų savaitė Aukštaitijos sostinėje prasideda originaliai - ištikimiausių skaitytojų suėjimu bendrai nuotraukai Senvagėje. Apie tai, kokiomis mintimis šiomis dienomis gyvena Panevėžio bibliotekininkai, „Respublika“ kalbasi su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktore Rima MASELYTE.

- Gerbiama direktore, regis yra prigalvota tiek įvairių renginių formų, kad kažką nauja pasiūlyti skaitytojui tikrai nelengva. Jūsų vadovaujami bibliotekininkai nacionalinę savaitę pradeda skaitytojų suėjimu. Ką veiksite?

- Rinksimės nuo pat ryto gražiausioje miesto vietoje - Senvagėje. Į viešą erdvę kviečiame mokyklas, gimnazijas, visus skaitytojus. Tai išgirdę netgi prokuratūros žmonės žadėjo ateiti. Norime sustoti taip, kad iš oro matytųsi žodžiai „Panevėžys skaito“, o juos padėtų įamžinti aeroklubo lakūnai. Paskui, dalyvaujant pučiamųjų orkestrui „Garsas“, žygiuosime į biblioteką, kur 12 val., kaip ir visose Lietuvos bibliotekose, skaitysime Kristijoną Donelaitį. Pradėsime, aišku, nuo „Pavasario linksmybių“, į sceną galės užkopti visi pageidaujantieji. Tada prie bibliotekos ragausime būrų košės, kuria vaišins Karaliaus Mindaugo bataliono kariai.

- Panevėžys šiemet paskelbtas Lietuvos kultūros sostine. Kuo šiame fone iš kitų miestų bibliotekų žada išsiskirti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka?

- Norime, kad skaitytojai turėtų progų susitikti kiekvieną mėnesį kasmet, o ne tik tada, kai Panevėžys tapo kultūros sostine. Todėl buvo kiek neramu, kaip sudominsime žmones. Šiemet kiekvienas mėnuo yra skirtas kokia nors šaliai pristatyti. Štai praėjęs mėnuo buvo skirtas Prancūzijai, kuri Panevėžyje turi, sakyčiau, ypatingą atspalvį. Režisierius Juozas Miltinis ją ypač mylėjo, o mūsų biblioteka turi tai, ko neturi nė viena Lietuvoje, - J.Miltinio palikimo studijų centrą. Ten daug kas susiję su Prancūzija. Paskutiniame renginyje „Karališkai pas J.Miltinį“ svečiai stebėjosi, kiek daug susirinko jaunimo. Balandžio mėnuo skirtas Danijai. Ta proga bibliotekoje surengta tarptautinė vaikų knygos diena, buvo suvažiavę mokytojai iš visos Lietuvos, dalyvavo mokslininkai. Tų švenčių yra ir bus, visų nesuminėsiu. Bet verta pasakyti, kad mūsų biblioteka dar turi Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrą, jį irgi kviečiu aplankyti. Kai po visą Lietuvą pasklinda poezijos pavasaris, atvyksta rašytojų ir ten prasideda poezijos skaitymai, visiems būna didelė šventė.

- Regis, jūsų vadovaujama biblioteka savo veikla seniai peržengė tradicinio supratimo, kad biblioteka - tai tik spaudinių saugykla, ribas. Joje netrūksta nebūdingų tokioms įstaigoms renginių, o neseniai vyko lėlių teatro spektaklis...

- Taip yra, tačiau viso to reikia pasiekti. Džiaugiuosi, kad mūsų kolektyvas tikrai yra iniciatyvus, jautrus ir imlus inovacijoms. Visada nori daugiau, negu priklausytų bibliotekai. Galima gyventi ir taip: kadangi finansuojamos tik pagrindinės funkcijos, jomis ir apsiribokime. Visos tos veiklos, renginiai, parodos, spektakliai, susitikimai vyksta tik tuomet, kai rengiami projektai, ieškoma rėmėjų ir jie patiki, kad to bibliotekai reikia. Norėčiau, kad visų bibliotekų ateitis tokia ir būtų.

- Bibliotekos tinklalapyje skaitau, kad rengiatės pirkti fortepijoną. Vadinasi, biblioteka ilgainiui gali tapti dar ir koncertų vieta?

- Buvome kur kas turtingesni, kai turėjome rojalį. Pas mus atvykdavo koncertuoti garsūs žmonės. Ir dabar Rokas Zubovas pasirengęs koncertui, kompozitorius Vidmantas Bartulis taip pat norėtų atvykti, bet neturime instrumento. O akustika pas mus puiki, netradicinė erdvė. Įsivaizduokite, kad po malonių pokalbių klausytojai gali pajusti dar vieną malonumą. Todėl ir kviečiame visus prisidėti tais 2 procentais, kad Panevėžio bibliotekoje atsirastų rojalis.

- Iniciatyvus žmogus gali padaryti daug. Iš kur jūsų kolektyve tiek entuziastų?

- Mūsų bibliotekoje visada buvo tokios nuotaikos. Dar tada, kai biblioteka buvo senosiose ankštose patalpose, o mes ieškojome galimybių veiklai, buvo įvairiausių pažadų ir projektų. Pirmiausia nutarėme įrodyti, kad naujos bibliotekos iš tiesų reikia. Pradėjome rengti krašto kultūros paveldui skirtas konferencijas. Tai buvo Atgimimo metai. Pirmieji Lietuvoje įkūrėme rankraščių ir retų spaudinių skyrių, nes anksčiau dirbusios direktorės Kotryna Dičkienė ir Vanda Paškauskienė buvo išsaugojusios tai, ką tarybiniais laikais reikėjo slėpti. Mums kilo noras kurti rankraštyną, įrodinėjome, kad turime idėjų. O kai pasistatėme biblioteką, teko sumanymus realizuoti. Kai vedėme pirmąją ekskursiją, ne vienas panevėžietis klausė, ar priimtume jo šeimos archyvą. Štai Kazimieras Barėnas savo asmeninę biblioteką ir rankraštyną, kuriame yra Vydūno ir kitų Europoje gyvenusių garsių žmonių laiškai, patikėjo būtent mums. Dabar dažnai gauname dailininko Stasio Eidrigevičiaus darbų. Prisiviliojome mūsų krašto žmonių, kad jie paliktų daugiau pėdsakų. Profesorius Arvydas Šliogeris, kai parašo savo didžiuosius filosofinius traktatus ir juos pas mus pristato, rankraščius perduoda mūsų rankraštynui.

- Ko gero, Panevėžys serga ta pačia nedidelio provincijos miesto liga - renginiuose vis tie patys veidai...

- Pagyvenę žmonės galvoja, kad biblioteka yra tokia pati, kokia buvo jiems esant mokykloje. Jie nustemba, kad bibliotekoje yra tiek daug paslaugų ir tiek daug galima išmokti. Kai į netradicinius renginius ateina nauji žmonės, jie tarsi vėl atranda biblioteką. Mane labai skaudina, kai žmonės iš įvairių sričių atėję į politiką, skirsto finansus, bet labai dažnai net neįsivaizduoja, koks darbas bibliotekoje. Linkėčiau jiems apsilankyti ir pabendrauti su šiandieniniu bibliotekininku.

- Jūsų biblioteka - regioninė. O kaip šiandien atrodo kaimo bibliotekos?

- Jos aprėpia visą Lietuvą ir yra labai reikalingos. Kaime daug kultūros namų uždaryta. Nebėra felčerių punktų, pašto skyrių, ambulatorijos likusios irgi ne visur. Bibliotekoje žmonės keičiasi naujienomis. Rudenį buvome Ignalinos, Molėtų krašte. Įsitikinau, kad bibliotekininkas yra kaimo autoritetas. Jis perpratęs kompiuterines technologijas, įgijęs kvalifikacijos subtilybių, moko, konsultuoja. Juo pasitiki žmonės. O kas gali būti svarbiau? Akivaizdžiai pajutau, koks svarbus kaime bibliotekininkas. Bibliotekos visada buvo bendruomenę vienijanti vieta ir, manau, bus.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“