Iki J.Vachtangovo teatro dienų Lietuvoje (balandžio 19-25) - dar pusantro mėnesio, tad Rimo Tumino spaudos konferencija Mažajame teatre - gerokai išankstinė (bus dar ir kita, gastrolių išvakarėse). Bet toks dabar jo gyvenimas: šiandien Vilniuje, rytoj - Maskvoje, poryt užporyt - bet kuris pasaulio pakraštys, kurį jau pasiekė gandas apie naują Vachtangovo teatro reinkarnaciją. Tuminiškąją.
Vilniuje yra gastroliavę Tagankos, Sovremeniko teatrai. Vachtangovo - niekada. Žinojome, toks yra, bet kad labai garsėtų... Nebent tuo, jog per karą į jį pataikė bomba - vokiečiai supainiojo su generaliniu štabu...
Ką ten rado Rimas Tuminas, beveik prieš dvejus metus prisiėmęs meno vadovo naštą? Užspaustas kūrybines potencijas, išblėsusį profe-sionalumą. Teko nuvalyti nuo apnašų luito - tarsi kokį transatlantinį laivą.
Pasak Tumino, teatrinis gyvenimas Maskvoje žiaurus. Kovoja visi su visais. Teatrai, režisieriai, aktoriai - už išlikimą, lyderiavimą, vaidmenis, galų gale - teisę būti scenoje. Aktorius kasdien privalo įrodinėti, kad jis yra aktorius. Netgi tokie scenos liūtai, kaip Nejolova, Chazanovas, Garmašas, Lanovojus, Makaveckis...
Džiaugiasi, kad pavyko apsivalyti nuo dramaturgų šarlatanų. Atėjo tokia teatro, literatūros, galų gale ir televizijos įžymybė kaip Eduardas Radzinskis. Pavyko atsikratyti dar nuo 1922 metų (!) vaidinamos Karlo Gocio “Princesės Turandot” (lyg ir tokia mūsų “Žaldokynė”). Bet kaip gi Vachtangovas be Turandot! Jos statula, stovinti prie teatro, toks pat šventas amuletas, kaip ir krėsle parimęs Ostrovskis prie Mažojo. Atnaujinti spektaklį (jau ne kaip pasaką, o kaip tragediją) išreiškęs norą Robertas Sturua. Tegu...
Šiandien prie Vachtangovo teatro prieigų pešamasi dėl bilieto! Kaip būdavo Tagankos klestėjimo laikais (budėdavo net raitoji milicija).
Tuminas nebūtų Tuminas, jei nešyptelėtų į ūsą: o gal po tokios pakilimo bangos jau bėgti?! Pavyko apgauti - ir dėti į kojas. Reikės pasidomėti, ką jis turėjo galvoje, sakydamas “apgauti”. Paleisti dūmų? Sukurti dviprasmiškas situacijas, interpretacijų invariantiškumą? Įminti mįsles, kurioms dar pats nerado atsako?
Parodė ekrane “Dėdės Vanios” ir Šekspyro tragikomedijos “Troilas ir Kresida” videofragmentus. Vis šioks toks įspūdis apie pastatymų stilistiką. Jei apie Čechovą - tai nieko iš tos tradiciškai apsnūdusios provincijos, kur geriama arbata, o tuo metu dūžta likimai. Spektaklis veržlus, dinamiškas, skausmingas. Tarsi pjesės veikėjai žinotų, kad ryt poryt Paskutinis Teismas ir dar bandytų suspėti kažką įrodyti sau ir kitiems. Išsivaduoti nuo vergo kupros.
Režisierius prisipažino, kad jo statytas “Dėdė Vania” aktualus būtent šiandieniniame mūsų gyvenimo kontekste. Nesvarbu, Maskvos ar Vilniaus. Ir ten, ir čia sugrįžta sąvokos “ponas”, “šeimininkas”. Vergas nebesupranta, kad jis vergas. Pasakė žiauriai: “Jeigu tokiam jau net išaiškinti nebegali, tokius reikia naikinti”. Ir dar apie vidutinybes: “Kiek kęsime valdžios vidutinybių diktatą? Kada jos pasitrauks? O gal jas laikas nušluoti?!” Kaip čia yra, kad mūsų išrinktieji ne tik negina mūsų interesų, bet dargi septynis kailius lupa!
R.Tuminas Maskvoje jaučiasi ne vien geidžiamas garsus menininkas, ištraukęs iš egzistencinės duobės kadaise garsų teatrą, bet ir Lietuvos ambasadorius. Į jo repeticijas ateina kultūros ministras A.Avdejevas. Ką ten ministras, su pačiu Medvedevu į Čechovo gimtąjį Taganrogą keliavo! Kaip čia praleisi progą ir nepasidomėsi, kodėl mūsų valstybiniai santykiai tokie keblūs, brangiausiai už dujas mokame?
...Be R.Tumino režisuotų Čechovo ir Šekspyro pamatysime ir Mažajame statytą Gogolio “Revizorių” su Sergejumi Makaveckiu Gorodničiaus vaidmenyje. Visi minėti spektakliai - Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, kad galėtų pamatyti kuo daugiau žiūrovų. O štai Gogolio “Pamišėlio užrašai” bus suvaidinti Mažajame teatre. Šį monospektaklį sukūrė aktorius ir režisierius Jurijus Kraskovas. (Tuminas dievagojasi tik šiek tiek pagelbėjęs).
Paklaustas, ar grįš dar prie Čechovo, nė kiek neabejoja - žinoma. Kai suserga, depresuoja, krenta į egzistencinę neviltį, eina pas daktarą Čechovą. Ir tas ištiesia receptą - savo pjesę. O tada ima galvoti, įsitraukia, užsidega - ir nepastebi, kaip ima sveikti.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
