Paskutinę vasario dieną, eidamas 74-uosius metus, iš gyvenimo tyliai pasitraukė Juozas Aputis, vienas įdomiausių ir stipriausių mūsų prozininkų. “Horizonte bėga šernai”, “Sugrįžimas vakarėjančiais laukais”, “Gegužė ant nulūžusio beržo”, “Skruzdėlynas Prūsijoje”, “Vieškelyje džipai” - skaitantiesiems gerai žinomi novelių rinkiniai, “praplėtę būtiškąjį, semantinį, psichologinį lietuvių prozos horizontą”.
Šitaip rašytoją įvertino monografijos apie Juozą Aputį autorius Petras Bražėnas. Tad ir paprašėme žinomą literatūros tyrinėtoją prisiminti ilgametį kaimyną ir bičiulį, su kuriuo bendrauta ne vieną dešimtmetį.
- Skaitytojai rašytojų gyvenimą matuoja knygomis. Todėl ir tos kūrybinės biografijos kartais tokios punktyriškos.
- Išties Aputis nebuvo itin produktyvus. Nuo knygos iki knygos - ir trumpesni, ir ilgesni tarpai. Be to, daug rašė į stalčių.
- O buvo, kad Sąjūdžio laikais šaukė: kodėl mes neturime rašytojų, rašiusių į stalčių!
- Tai gryniausias politikavimas. Aputis kaip tik ir buvo iš tų, kurie ne viską galėjo rodyti, leisti. Unikaliausias atvejis: 1978 metais anuliuota jam paskirta Valstybinė literatūros ir meno premija už novelių rinkinį “Sugrįžimas vakarėjančiais laukais”. Aukščiausia valdžios institucija “pakoregavo” savo pačios sudaryto ir patvirtinto komiteto sprendimą.
- Vis dėlto negalime teigti, kad nebuvo pripažintas, įvertintas.
- Nes nuo pirmo novelių rinkinio atkreipė į save dėmesį kaip stiprus, unikalus talentas. O kai išėjo “Horizonte bėga šernai”, įrašytas į stipriausių prozininkų būrį. Sakyčiau, net pirmąjį prozininkų penketuką. Tai liudija ir gausybė premijų: Žemaitės, J.Paukštelio, A.Vaičiulaičio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, P.Cvirkos, o 2005 metais už novelių knygą “Vieškelyje džipai” rašytojas apdovanojamas Nacionaline literatūros ir meno premija, tarsi apvainikuojant, patvirtinant visas iki tol jo gautas.
- Kaip apibūdintumėte pagrindinę jo kūrybos temą?
- Jis buvo su kaimu suaugęs žmogus. Kaimiškosios temos rašytojas. Skaudėjo širdį dėl sunaikintų sodybų, numelioruotų laukų. Kaip ir Granauskui, Ignatavičiui. Jiems ideologiniai vadai prikaišiojo: keliat čia triukšmą dėl išartos pelkės, išrautos obels. Nematot gyvenimo perspektyvos.
- Rodos, ir pats daugiau laiko praleisdavo kaime nei Vilniuje.
- Namą Zervynose įsigijo anksčiau, nei mes susipažinome. Juo džiaugėsi gal keturiasdešimt metų. Nusipirko nedidelį lauželį ir atkūrė autentišką etnografinę sodybą. Mėgo ir mokėjo staliaus darbus, galėjo ne tik stalą, suolą padaryti, bet ir įmantriausiais raižiniais langines papuošti. Ne be pasididžiavimo rodydavo aplankantiems draugams.
- Reikia manyti, tai buvo geriausia užuovėja kūrybai.
- Be abejo. Nors turėjo draugų, bendraminčių, bet buvo linkęs į vienatvę. Kaip ir dauguma rašančiųjų.
- Kad ir pelnęs pripažinimą, valdžios malonėje niekada nebuvo.
- Laikyčiau jį nuosekliu opozicionieriumi. Nors ant “bačkos” niekada nelipo.
- Kaip reagavo į naujųjų laikų permainas?
- Jam sakydavau: Juozai, dabar tavo laikas. O jis: tai kad ne viską suprantu, kas čia vyksta. Apie tai, “kas čia vyksta”, įvairių išgyvenimų išprovokuoti “pagalvojimai” sudėti Juozo Apučio pokalbių ir esė knygoje “Maži atsakymai į didelius klausimus”. Į juos verta įsiskaityti. Kaip verta sugrįžti ir prie visos jo prozos, kuri didelės netekties akivaizdoje atrodo dar svaresnė ir įspūdingesnė.
Iš Juozo Apučio knygos “Maži atsakymai į didelius klausimus”
“<...> Netgi murmėdamas prieš savo artimą, žmogus to artimo slapčia ilgisi. Ir tie, kurie kadaise, taip pat ir šiais laikais, lįsdavo į olas, kad nuo žmonių atsitolintų, vienatvę galėjo atlaikyti todėl, kad žinodavo, jog apačioje - žmonių knibždėlynas, kurio šilumoj galės pasišildyti, kad jei ne šiandien, tai rytoj kas nors į olą atneš ožkų pieno... Tarp žmonių visada esti tokių, kurie, nepretenduodami būti kokiais nors švyturiais, iš tikrųjų jais būna - be pasipūtimo, be įtampos, be pretenzijų. Lietuvai verkiant reikia tokių žmonių. Didelių tarp mūsų, mažų Dievo vyzdyje. Pamažu pradėtume užtaisyti plyšį, pro kurį pliaupia nesąžiningumo ir neteisybių bjaurastis. Būtinybių būtinybė tą plyšį užtaisyti.<...>”
“<...> Apie kalbą žmonės prikalbėjo daugybę žodžių. Ką begalėtum pridurti? Nedaug ką! Svarbiau yra ja naudotis. Stebuklas! Kiek reikėjo žmonijai gyventi, kad per galybių galybes metų ji išmoktų išcypti daikto, veiksmo, minties vardą... Svaiginanti Kūrėjo programa. Tiesą sakant, jau tenka ir pagalvoti, kad ne pro šalį būtų kalbėjimą kiek pristabdyti - žodžių pernelyg dažnai griebiamės ten, kur labiausiai padėtų darbai.<...>”
“<...> Visokių katastrofų pasekmės būna liūdnos - visų pirma bet kokiai gyvybei. Į muziejus sudėsime ne tik senuosius padargus, drabužius, bet ir didžiumą lietuviškų žodžių. Kad ir kiek gražiai giedotume apie lietuvio darbštumą, taurumą, kartu turėsime pripažinti, jog nuo 1940-ųjų metų visus dešimtmečius slinkome, o tarpais ir lėkte lėkėme į dvasinės ubagystės glėbį. Prievartai per tuos dešimtmečius sugebėjome labiau pasipriešinti, o prieš “geltonąjį velnią” ištižome. Užvaldo tuštybė, nepagarba, o dažniausiai - ir panieka žmogui, biednesniam, mažiau įtakingam.<...>”
“<...> Vienatvė! Ko gero, šiais ryšių ir galingos informacijos laikais žmogus yra vienišesnis negu anksčiau, informacijos apsuptis teka kaži kur daugelio žmonių egzistencijos pašaliais, o dažnai - ir visai pro šalį. Aplink griaudžia informacijos ir gyvenimo tempo griaustiniai, o dažnas žmogus vis tiek jaučiasi vienas ir vienišas. Vienatvės atskirtis liūdna, ir baimę kelia ne fizinė vienatvė, nejauku, gal net ir šiurpu likti tuščiame aplinkos lauke, bedvasėje, agresyvioje nykoje. Didelę mūsų visuomenės dalį yra apėmęs nereikalingumo pojūtis, kuris ją varo į savigraužą, į kur kas abstraktesnę vienatvę. Konkurencijos laisvė į visuomenės priekį išstūmė veikliuosius, apsukriuosius - dažnai jie būna akiplėšiškai savanaudiški. Buvimas priekyje garantuoja ir galėjimą diktuoti, primesti savo valią net įstatymams, pasijusti nepakeičiamu. Pilietinė visuomenė tokiam pirmeiviui netrunka pasakyti: esi mirtingas ir suprask, jog ilgą ir nemirtingą gyvenimą tau gali garantuoti tiktai žmonės - dabar pritarimu, po daugelio metų - atmintim <...>”.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
