Valstybinis Vilniaus mažasis teatras dvidešimtmetį pasitinka net dviem premjeromis. Pirmoji - jauno režisieriaus, Rimo Tumino mokinio Artūro Areimos “Freken Julija” - įvyks vasario 28 ir kovo 2 d.
Spektaklyje vaidina Mažojo teatro aktoriai Valda Bičkutė, Mantas Vaitiekūnas ir Ilona Kvietkutė. Siūlome pokalbį su pagrindinio vaid-mens kūrėja ir spektaklio iniciatore Valda BIČKUTE.
Pasiilgo darbo
- Populiarumą pelnėte šiais laikais neįprastu būdu - rimtu ir nuosekliu darbu teatre ir kine. Koks jūsų požiūris į aktorės profesiją?
- Man ši profesija - mįslė, ir aš į ją žiūriu rimtai. Man visada rūpėjo teatro paskirtis, jo misija, kokį poveikį teatras gali daryti žmonėms. Todėl patinka rimti spektakliai ir rimti režisieriai. Žinoma, tai nereiškia, kad ten neturi būti humoro. Bet ir už humoro turi jausti slypint išmanymą, patirtį, supratimą, gyvenimo pažinimą. Todėl ir iš savęs reikalauju daug. Tik atsitinka taip, kad kol nerepetuoji, atrodo, viską žinai ir viską gali, o kai atsiduri scenoje, viskas apsiverčia ir pasijunti visiškai bejėgis. Matyt, turi pereiti šiuos kūrybos etapus.
- Šiuo metu dirbate itin daug: repetuojate net dviejuose naujuose spektakliuose, filmuojatės Maskvoje. Ar užtenka įkvėpimo visiems darbams?
- Užtenka. Buvau labai pasiilgusi darbo - paskutinį naują vaidmenį repetavau 2005 m. Rimo Tumino “Trijose seseryse”.
- Ne paslaptis, kad režisieriui A.Areimai pati pasiūlėte Augusto Strindbergo “Freken Juliją”. Ar toks neįprastas ir drąsus žingsnis reiškia, kad neketinate nuolankiai laukti, kol jus pastebės koks nors režisierius ir pasiūlys įdomų vaidmenį? Juk daugeliui aktorių kone visą gyvenimą tenka vaidinti ne tai, ką norėtųsi...
- Dėl tokio savo žingsnio išgyvenau dvejopus jausmus. Istorija buvo tokia, kad prieš porą metų teko bendrauti su į Vilnių atvykusiu garsiu vengrų režisieriumi Gaboru Žambekiu, ir jis užsiminė, jog Freken Julija - mano vaidmuo. Gėda prisipažinti, bet tada buvau net neskaičiusi šitos pjesės, todėl tik mandagiai palinksėjau. Laikas ėjo, o aš alkau darbo. Tada prisiminiau jo žodžius, perskaičiau pjesę. Tada pamaniau - kuo čia aš dėta? Galbūt atrodau labai išdidi? Bet tai mano susikaupimas. Pradėjau gilintis, medžiaga patraukė ir režisierių A.Areimą. Kai visi įnikome į rimtą darbą, viskas atsistojo į savo vietas.
Neapykanta susargdina žmones
- Kuo jus patraukė “Freken Julija”?
- Visų pirma tai labai kompaktiška pjesė - joje veikia tik trys personažai, todėl nesunku organizuoti darbą. Bet ne vaidmuo mane įkvėpė, tiesiog norėjosi kūrybos proceso. Atrodytų, Freken Julija - stipri, daug galios turinti moteris, bet paaiškėja, kad nieko panašaus. Priešingai - tai labai trapi, net poetiška būtybė. Ją sunku įvardyti, apibrėžti, viskas joje telpa.
- Pjesėje negailestingai skrodžiami sudėtingi vyro ir moters santykiai. Koks jūsų požiūris į šią temą? Ar manote, kad turite bendro su šios modernios tragedijos heroje?
- Tai skaudžioji Strindbergo vieta, visą jo kūrybą persunkia meilės kaip žiaurios kovos tema. Mano pačios požiūris visiškai kitoks, aš tikiu harmoningais vyro ir moters santykiais. Pjesėje Freken Julija sako norinti Žaną padaryti savo vergu. Aš visiškai nesuprantu šios frazės. Kaip galima to norėti? Moteris gali ir turi įkvėpti vyrą, padėti jam, atiduoti jam visą save. Iš to ji ir pati turtėja.
- Vadinasi, vyksta jūsų pačios kova su Freken Julija?
- Aš nekovoju, bandau ją suprasti. Vaidinti personažą, visiškai nepanašų į save, man atrodo, yra net lengviau. Atstumas padeda geriau suvokti. O pačioje pjesėje man įdomi ne tik meilės, bet ir neapykantos tema, kaip toji neapykanta persiduoda iš kartos į kartą, kaip ji susargdina žmones. Julija gimė prieš savo motinos norą, todėl ji neranda vietos šitame pasaulyje. Atsikratyti slegiančios neapykantos, apsivalyti ji gali tik atsikračiusi savęs pačios, savo kūno. Tada ateina tikrasis apsivalymas, o kartu baigiasi ir giminės istorija.
- Kokias dar moteris svajojate suvaidinti?
- Privengiu svajoti, nes svajonės tarsi įkalina. Kodėl svajoji apie kokį nors vaidmenį? Nes žinai, kaip jį suvaidinti? Tai apgaulinga. Gali turėti nuojautą, bet kūrybos procesas viską koreguoja. Gali paaiškėti, kad yra taip, kaip tu net neįsivaizdavai. Tikiu likimu: susitinki su tokia medžiaga, su kokia ir turi susitikti. Nors... Labai mane patraukė Moljero “Mizantropo” Selimena - gudri, žmonių nekenčianti aštrialiežuvė. Net išsigandau, kai, dideliam savo nustebimui, pagavau save užsisvajojusią apie šį vaidmenį...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
