STATISFAKCIJA. Grafikas Giedrius Jonaitis rado juridiškai teisėtą virtualų būdą atsiskaityti su priešais, nedraugais ir šiaip arogantiškais tipais. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Vilniaus grafikos centro galerija “Kairė-Dešinė” jau laiptinėje pasitinka grėsmingu plakatu “Karas”. Kruvinai raudoname fone skrieja į taikinį grėsmingos raketos.

Palypėję iki trečio aukšto pamatysime jas natūraliu pavidalu. Tai šeši išmoningi asambliažai, kuriuos iš senų spintų, durų durelių, “Audi” vamzdžių, ratų stebulių, rašomosios mašinėlės ir kompiuterio palaikų, nutriušusių nutrijos ir lapės kailių, karvės žandikaulio ir jūros žvaigždžių sukonstravo auksinių rankų grafikas Giedrius Jonaitis. Penki bombonešiai skrieja salės erdvėje, o šeštasis - didžiulis lėktuvnešis - kėpso ant grindų. Ant sienų - skaitmeniniu būdu padidinti ofortai. Vienintelis delno dydžio originalas - po didinamuoju stiklu. Prieikite ir pasižiūrėkite, kaip dirba meistras.

Taigi ant sienų - rojaus sodai: gražios moterys, gėlės, žirgai, pavėsinių ir kupolų barokas. Žodžiu, gyvenimo pilnatvė... ir tos raketos. Alkanos, grėsmingos, laukiančios komandos. Tą komandą duoda pats parodos autorius, paleisdamas savo sukurtą ir sūnaus Jurgio Jonaičio bei jo draugo Jurgio Tamulio animuotą trumputį videofilmuką. Filmo kūrėjas uzurpavo net kelis vaidmenis: iš aukštos tribūnos kalbančio politiko, karo vado, ryšininko. Veiksmo schema lakoniška: fatališka kryžme pažymėtas objektas ir į ją paleista raketa. Bumpt! Griuvėsių krūva. Bumpt! Tuščia vieta. Žiūrovai gaudo kaifą, juokiasi, ploja. Beje, tai savas cechas, profesionalų auditorija: dailininkai, dėstytojai, studentai, menotyrininkai.

Man vis dėlto smalsu:
- Giedriau, kodėl “nepataikėt” į “Vamzdį” ir į Venecijos bienalę?

- Atvirai sakant, aš pats prieš tą “Vamzdį” nieko neturiu, bet tauta bruzda iki šiol. Įsižeidę visi santechnikai, galėję ne blogesnį sukurti penkiskart pigiau.

- Gal prašovėt, kad autorius - geras dailininkas, geras žmogus?

- Kad jo asmeniškai nė nepažįstu. Užtat mano geriausias draugas Mikalojus Vilutis pasakė: “Vamzdis” - jėga. Ir aš besąlygiškai juo tikiu. Jūs čia mane provokuojat lyg ir rimtesnei pasirinkimo motyvacijai, gilesnei minčiai, bet jų nėra.

- Tada motyvuokite kerštą Skulptūros katedrai.

- Ji to nusipelnė dėl neapsakomos vadukų arogancijos. Ten dėstantys Mazūras, Navakas garsėja baisiausiu nepakantumu ir pasipūtimu (“Jonaiti, tu - žolės ravėtojas”). Vis moko, kaip reikia dirbti. Aiškina, kad gyvename sovietiniame rauge. Mat yra baisiai pamaloninti Venecijos bienalės, vertinami, giriami, akredituoti dvejiems metams į priekį. Buvo atvažiavusi kažkokia komisija, domėjosi visomis katedromis ir liko patenkinta tik ja viena - skulptūros. Kitiems prisakė pasitempti, tobulinti programas, geriau dėstyti... Galit dar parašyti, kad tas mano filmukas - ir pačia forma ŠMC pamėgtų telikų parodija. Ten tik telikai ir telikai...

- Negaliu nesutikti. Kartą “labai brangus” importinis dailininkas buvo pastatęs du monitorius, kurių vienas rodė LTV, kitas - LNK programą. Minties gelmė (pasidomėjau) ta, kad gali nutikti, jog vienu metu abiejuose ekranuose pamatysi... tą pačią reklamą ar tą patį anonsą... Įsivaizduoju, ką tas “labai brangus” dailininkas pasakojo apie Lietuvos snobus grįžęs namo...

P.S. Jeigu skaitytojus sudomino Giedriaus Jonaičio “Karas”, pasufleruosime, kad šiuo metu tas pats dailininkas eksponuoja savo kūrinius dar dviejose galerijose - “Lietuvos aido” ir “Akademijos” (apie pastarąją “Respublika” rašė 2010 02 04).