respublika.lt

2018 liepos 16, pirmadienis

Tarmiškai kalbėti esti didžiulis prestižas

2013 sausio mėn. 10 d. 09:20:00
Tomas TAŠKAUSKAS
Poetas ir vertėjas, daugybės literatūrinių premijų laureatas Vladas Braziūnas.

Šeštadienį, sausio 5 d., Raudondvaryje oficialiai pradėti Tarmių metai. Jų tikslas - populiarinti lietuvių tarmes, palaikyti jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas. Apie dabartinę tarmių padėtį Lietuvoje ir kitose šalyse, jų prestižo problemas ir likimą kalbėjomės su poetu ir vertėju, daugybės literatūrinių premijų laureatu Vladu Braziūnu, kuris net tik rašo eilėraščius savo tarme, bet ir su šeimynykščiais bendrauja vien tarmiškai.

- Atkreipdamas dėmesį į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais. Kaip vertinate tarmių padėtį Lietuvoje? Gal jos jau pasmerktos išnykti?

- Visai suprantama, kad mūsų tarmių ir bendrinės kalbos skirtumai tolydžio mažėja, kad tas skirtumų mažėjimas darosi vis greitesnis. Priežastys kiekvienam matyti plika akimi: komunikacijos sparta, kaimų, kaimiškų miestelių, o pastarais dešimtmečiais ir pačios Lietuvos tuštėjimas. Bene didžiausia žala tarmėms, beatodairiškai diegiant menkinamą, pašiepiamą požiūrį į jas, buvo padaryta sovietmečiu, net ir šiek tiek „laisvesniu“ vėlyvuoju. Vyravo „demokratinio centralizmo“ ideologija, pagal ją geriausiai viską išmanantis ir lemiantis yra centras, tik viena kalba, „centrinė“, esanti didi, o visos kitos tik laikinai pakenčiamos, nusipelnančios atlaidžios pajuokos. Vyresnių dar gerai prisimenamas Štepselio ir Tarapunkos duetas net ukrainų kalbą rodė kaip padarą, iš kurio smagu tik skaniai pasijuokti. Tad ką kalbėti apie mažesnes kalbas ir net tautas: prisiminkime kad ir anekdotus apie čiukčius. Toks iš didžiojo centro nuleistas modelis buvo patrauklus ir mažųjų centriukų, taigi „broliškų respublikų“ valdantiesiems, tik čia jau iš ko pasijuoksi? Nebent iš savo kalbos tarmių. Čia, nors ne iš piktos valios, anuomet šiek tiek nuveikta ir šiaip jau didžiai gerbtinų bendrinės kalbos puoselėtojų ir nepalenkiamų sergėtojų, į tarmės apraiškas neretai žiūrėjusių taip pat, kaip ir į tą kalbą teršiančias svetimybes. Šitaip auklėjusių ir būsimus mokytojus. Tad visai suprantamas iki šiol tebekerojantis nepakantumas tarmėms viešajame gyvenime. Švietimo sistemoje, deja, taip pat. Net vyresnių žmonių, faktiškai kalbančių vien tarme, imta gėdytis, kad jų kalba esanti prasta, negraži.

Vis dėlto labiausiai mane stebina ne mūsų tarmių (ar, plačiau žvelgiant, ir pasaulio kalbų) silpsmas - jis neišvengiamas. Stebina tarmių gausa ir jų skirtybės tokiame mažame Žemės plotely, be to, dar nedalomame neperžengiamų kalnų ar neperplaukiamų vandenų. Vadinasi, tarmių formuotasi ant labai skirtingo ir ryškaus pagrindo. Stebina ir tai, kaip šita tarmių gausa ir įvairovė per joms nepalankiausius pastarus šimtmečius ir dešimtmečius išliko, ne ką tesumenko. Tarmės dar pilnos gyvasties. Tik reikia pagaliau mums patiems susivokti, kad toji tarmių gyvastis yra ir mūsų savitumo, mūsų tapatybės gyvastis, taigi tą gyvastį, kur dar ji pulsuoja, savo pačių rankomis gniaužti būtų savižudiška.

- Daug keliaujate, verčiate, bendraujate su užsienio poetais. Kokia tarmių situacija kitose šalyse?

- Taip paprastai apie margą pasaulį neatsakysi. Labiausiai mane žavi tikrosios senos demokratijos, iškilusios iš apačios, iš bendruomenių savivaldos (taigi visiškai priešingos mūsų „demokratiniam“ centralizmui). Kad ir Šveicarija, tikras kalbų kalbelių ir jų tarmių lopšys. Ir nei literatūrinė vokiečių, nei literatūrinė prancūzų kalba to margumyno neužgožia. Su Marku Roduneriu (Markus Roduner), šiauliečiu šveicaru, esam išvertę Kurto Marti eilėraščių rinktinę „Štai eina žmogus / Va ain žmogs“ (2004). Rašo jis dviem kalbom - vokiečių ir šveicarų (oficialiai vadinama Berno vokiečių tarme), taigi ir versta buvo iš vokiečių į lietuvių bendrinę, iš šveicarų - į mano gimtąją Pasvalio (dialektologai sakytų - aukštaičių šiaurės panevėžiškių). 2009 m. taip pat su Marku išleidom retoromanų poezijos antologiją „Kregždutės“, verstą iš įvairių šios kalbos tarmių. Gera buvo justi, ypač klausant autorių balsų (verčiant man būtinas bent jau balso įrašas), kaip laisvai čia tarmės kvėpuoja. Ir kaip drąsiai kalba ne vien apie kokius agrarine jausena persmelktus senobinius sentimentus, savą sodybą ir ūkį, o ir apie viso dabarties pasaulio reikalus.

Kartais nebūna lengva nė atskirti, kur čia jau kalba, o kur tarmė. Skirtumas? „Nė vienas kalbininkas, - sako Umbertas Eko (Umberto Eco), - negali jo matyti. Tačiau jį galime parodyti sakydami, kad tarmė yra kalba, neturinti armijos ir laivyno“. Arba žinomas atvirkščias posakis: „Kalba yra tarmė, kuriai pasisekė“. Kitaip sakant, kalbos ir tarmės skirtumas - politinis: valstybingumo lygmuo. Taigi čia ne vien pasisekimo, čia ir kovos, demokratijos, tautų ar etninių grupių teisių reikalas. Nieko tad stebėtina, kad kai kuriose didžiosiose Europos valstybėse, priimtose vadinti senosiomis demokratijomis, šitos teisės kartais irgi lieka problemiškos. Ypač tose, kurių imperinė, kolonijinė praeitis dar tokia netolima. Tarkim, Prancūzija iki šiolei tepripažįsta kaip oficialią vienintelę šalies kalbą - prancūzų. Ir tik keli dešimtmečiai, kai senas vietines kalbas, jau neminint tarmių, liautasi slopinti.

- Dažnai sakoma, kad tarmės - mūsų turtas, todėl reikia jas išlaikyti ir vartoti. Pasvalio tarme esate išleidęs poezijos knygą „Saula prė laidos“ (2008). Ką jums davė gimtoji tarmė? Kuo ji praplečia jūsų kūrybinę vaizduotę?

- Tarmė joje gimusiam - pirminė esmių kalba. Pasaulis pažintas per ją. Vėliau - tik to pažinimo papildymas faktais, gal šiokios tokios pataisėlės, atėjusios iš bendrine kalba ar kitomis kalbomis įgytos žinijos. Bendrinė kalba yra neišvengiamai būtina tautos susižinojimo, susigyvenimo priemonė. Jai užtenka ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno tomo. Meninei kūrybai negana ir viso iš visų tarmių ir raštų sulasioto Lietuvių kalbos žodyno, dvidešimties jo tomų. Kūrybinei vaizduotei reikia visko, kas už tų tomų, viso visų laikų tautos gyvenimo, kalba - jos tarmėmis - tan dvitomin suplaukusio.

- Kas iš jūsų pažįstamų kultūros žmonių dar išlaikę savo tarmes?


- Pažįstu gražių žemaičių, tarkim, Petrą Vyšniauską. Gražu paklausyt ir Juozo Erlicko. Apskritai žemaičiai čia stipriausi, atkakliausi. Ir profesionalios poezijos jie turi: Viktorija Daujotytė, Justinas Kubilius. Aukštaičiai? Dusetiškių tarmė atgimsta Algirdo Latėno lūpose. Kupiškėnų tarme kartais sušneka Skirmantas Valentas, uteniškių - Bonifacas Stundžia. Jaukių eilėraščių šia tarme vis parašo Regina Katinaitė-Lumpickienė. Pernai gruodį bene trečią kartą Panevėžio literatūrinės žiemos festivalyje vienas renginys vėl buvo skirtas tarmėms, ypač poezijai. Daugiausia eiliavimų ir kitokios mėgėjų kūrybos įvairiomis tarmėmis galima išgirsti kasmetinėje tarmiškos kūrybos konkurso baigiamojoje šventėje Raudondvaryje. Šiemet čia ir Tarmių metai oficialiai pradėti.

O daugiausia tarmiškai, žinoma, kalbuosi su savo krašto žmonėmis: Henriku Algiu Čigriejumi (kokios nepakartojamos tarmės intonacijos smelkia jo kūrybą; kaip ir Romualdo Granausko - žemaitiškos intonacijos), Virginijumi Gasiliūnu, Mykolu Karčiausku, Elena Kuosaite, Agne Žagrakalyte. Ir su daugeliu, kad ir susitiktų po dešimtmečių, kurie tik buvę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos žmonės, kilę iš bent kiek Pasvaliui artimesnių kraštų. Vieniems, tarmės neužleidusiems, einasi lengviau, kiti, tik bandantys man pritarti, paklupinėja, nebe visur pataiko. Bet stengiasi, ir jiems taip smagu.

- Tyrimai rodo, kad Lietuvos miestuose tarmės laikomos neprestižiškomis. Dauguma jaunimo dabar traukia į miestus, kur ir lieka gyventi. Pats nuo studijų laikų gyvenate sostinėje. Kaip sugebėjote išlaikyti tarmę?

- Laikomos neprestižiškomis - tokios pasekmės. Apie priežastis jau kalbėjau. Vis dėlto prisimenu paauglys netyčia nugirdęs, kaip keli jaunuoliai, garsiausi Pasvalio „stiliagos“, tarėsi ir veik prisiekinėjo viens kitam kalbėti tik tarmiškai! Sakytum, nesąmoningas protestas. Dabar manau: anie jaunuoliai bus pajutę, kaip kėsinamasi sutraiškyt jų stuburą. Tai yra suardyti pirminę tvirtą jų kalbos - tarmės sistemą. Universitete patyriau - pats Aldonas Pupkis galėtų paliudyti, - kad studentams, atėjusiems iš tarmių, kebliausi bendrinės kalbos dalykai pasirodė kur kas lengviau suvokiami, perprantami. Vargo kaip tik miestiečiai, nuo mažumės girdėję bendrinę kalbą, veikiau - jos puskalbę.

Taip, studijos man davė daug. Kraštotyrininkų ramuva, kraštotyros ekspedicijos Lietuvoje ir lietuviškose Baltarusijos salose - dar daugiau. Ugdė klausą. Bet viską sutvirtino ir galutinai nulėmė laiminga aplinkybė: mudu su žmona Alma - iš to paties krašto, augę gretimose parapijose. Niekaip kitaip kaip tik tarmiškai tarpusavy nesam kalbėjęsi. Ir su vaikais taip pat. Ir jie su mumis, su giminėmis tebešneka tarmiškai. Tarmė - mūsų šeimos raiška. Nepakeičiama kaip oda.

- Ar tarmės viešojoje erdvėje dar turi vietos, ar jos daugiau yra lyg senoviniai nemadingi rakandai?

- Viešojoje erdvėje tarmės turi vietos tiek, kiek patys joms skiriam. Girdėjau, kad kai kuriose Žemaitijos savivaldybėse net posėdžiaujama tarmiškai. Gražu. O aš savo pasvaliečius tik per keliolika metų šiek tiek būsiu pripratinęs, kad Pasvaly - viešai ar neviešai - kalbu vien tik jo tarme.

- Kas galėtų grąžinti prestižą tarmėms?


- Niekas už mus to nepadarys. Kiek būsim drąsūs būti savimi, kiek turėsim savigarbos, kokį požiūrį, aplinką ir sąlygas gebėsim kurti, tokie ir būsim. Tokia ir bus mūsų raiška. Prisiminiau vieną reklaminę slovėnų knygelę apie savo kraštą. Niekada neatspėtumėt, koks jos pirmas sakinys. „Mes esame vieninteliai Europoje išlaikę dviskaitą“. Negi imsi purkštauti, kad mes, lietuviai, taip pat? Dviskaitos formas mes dar suvokiam, tačiau... mums jau jos „nerekomenduotinos“, archajinės. Taigi. Nes kalba tokia. Tik slovėnai didžiuojasi, o mes - gūžiamės. Mums jau mūsų rašyba, net per sovietmetį išlaikyta, - per sunki. Mes nė nebejaučiam, kad „Lietuvos radijas“ ir „LRT radijas“ skiriasi kaip sacrum ir profanum. Jau nekalbu apie Lietuvos pašto angliškas būdeles. Dar kartą sakau: tarmių, kalbos, mūsų dvasios prestižą grąžinti galėtų tik mūsų pačių drąsa.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MIGRANTAI: pasieniečiai sulaikė į Lenkiją beišvažiuojantį automobilį „Saab 9-5“, kuriuo Latvijos pilietis gabeno keturis nelegalius migrantus iš Vietnamo.
  • KELIUOSE: praėjusį savaitgalį, liepos 13-15 dienomis, Lietuvos keliuose įvyko 26 eismo įvykiai, kuriuose buvo sužeisti 39 žmonės; tragiško eismo įvykio metu dėl teisės vairuoti neturinčio, neblaivaus vairuotojo kaltės žuvo 59 metų pėsčioji.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar sutinkate, kad dabartinis ministrų kabinetas vertas profesionalų Vyriausybės vardo?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate, kad nuo kitų metų parduotuvėse įvedinėtų nedarbo sekmadienius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +16   +19 C

   +17  +18 C

 

   +17 +19 C

  +25  +26 C

   +27  +29 C

 

   +27  +28 C

    0-2 m/s

  0-4 m/s

 

    0-4 m/s

 

USD - 1.1643 PLN - 4.3210
RUB - 72.4844 CHF - 1.1704
GBP - 0.8849 NOK - 9.4830
reklama
Ukis 2018