4 nuotr.„Esu tikra plungiškė, žemaitė, - sako 2012 m. moksleivių dainų šventės Šokių dienos vyriausioji baletmeisterė Ilona Baltikauskaitė, - ir tuo labai didžiuojuosi“. Gražu ir labai girtina, bet... norėdama geriau pažinti Lietuvos provincijoje gyvenančią ir visoj šaly dirbančią tautinio šokio pedagogę, „Respublika“ nepatingėjo ir „šoktelėjo“ iki Plungės.
- Ilona, Lietuvoje jūs gerai žinoma tautinio šokio specialistė - apie jūsų veiklą esu girdėjęs nemažai - ir tik gerų - daugelio žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su lietuvių liaudies šokiu, atsiliepimų. O kaip ir ką jūs pati apie save pasakytumėte? Koks būtų trumpas jūsų pačios, kaip šokio pedagogės, prisistatymas ne tiems, kurie jus žino ir pažįsta, o tiems, kurie apie jus dabar išgirs kone pirmą kartą. Toks, kad jie, mūsų skaitytojai, jau vienąsyk apie jus išgirdę, daugiau jūsų nebepamirštų?
- Norint deramai įvertinti choreografą ar baletmeisterį - kaip ir kiekvieną menininką ar meno pedagogą - reikia pažiūrėti ar bent jau peržvelgti jo darbus ar dalį darbų ir specialisto, ir pašalinio akimis. Šiek tiek juokinga (ir nelabai protinga), bet man visuomet buvo svarbiau kolektyvo, su kuriuo dirbu, o ne kitų - kad ir specialistų - nuomonė. Tegu tai būna mano moto... Dar besimokydama Klaipėdos fakultetuose 1987 m. pradėjau dirbti „Suvartuke“ baletmeistere; kartu su savo šokių mokytoja Danute Radvilavičiene, o tiksliau - greta jos. Stebėjau, stebėjausi ir džiaugiausi jos darbu, mokiausi ir kaupiau patirtį. Dirbau ir lopšeliuose-darželiuose, ir su jaunimu Plungės vidurinėse mokyklose, taip pat meno mokykloje. Kadangi „Suvartukas“ pamainos neruošė, 2000 m. Plungės kultūros centre subūriau vaikų šokių studiją „Mažasis Suvartukas“. Šiuo metu dirbu su abiem kolektyvais - „Aukso paukštės“ nominantais. Nuo 1977 m. dainų šventėse dalyvaudavau kaip šokėja, o nuo 1998 m. - kaip vadovė, dirbau aikštės asistente. 2001 m. vyr. baletmeisteris Vidmantas Mačiulskis pakvietė mane į 2003 m. Dainų šventės kūrybinę grupę baletmeistere. Džiaugiausi, kad manimi pasitikima, ir bijojau - neturėjau patirties, nežinojau, kaip visa tai daroma. Eksperimentinė šventė vyko Marijampolėje. Paskui įsivažiavau: „Lino pasaka“, Tūkstantmečio dainų šventė, dirbau šalia tokių korifėjų kaip Vytautas Buterlevičius, Laimutė Kisielienė. Beje, Tūkstantmečio dainų šventėje L.Kisielienė man patikėjo vyriausiosios baletmeisterės pareigas.
- Esate Šokių dienos pirmos (vaikų) dalies vyriausioji baletmeisterė. Bjaurus klausimas, bet ar buvo sudėtinga ja tapti? Kokių kilo sunkumų sudarant šios dalies repertuarą?
- Mano kolegė, 2012 m. Šokių dienos meno vadovė Živilė Adomaitienė, pakvietė mane prisidėti rengiant Moksleivių dainų šventę, pateikė savo vizijas, dalį repertuaro ir patikėjo vyriausiosios baletmeisterės pareigas. Kūrybinė grupė pasitaikė - kaip reta - draugiška ir smagi. Repertuarą dėliojome po lašelį - bendromis jėgomis, pasitardami, siūlydami, ginčydamiesi, ieškodami ne tik labai gero, bet ir labai naujo - ir atvirkščiai.
- Visai neseniai vyko Plungės miesto dienos. Miesto šventės paprastai būna laisvesnės, atviresnės, gal net smagesnės už visos šalies, nors ir ne tokios masiškos. Žinau, kad tautinis šokis Babrungo slėny, tiksliau, tautinio šokio šventė - kaip vienas pasirengimo 2012 m. Moksleivių dainų šventei etapų - buvo taip pat sumanytas ir organizuotas jūsų; ar jums padedant?
- Man labai pasisekė: kviesti moksleiviškų šokių kolektyvai geranoriškai ir už savo lėšas vyko į Plungę ir pasirodė atsakančiai. Laiko ir vietos negana būtų vardyti ir pagirti - tiek šokėjus, tiek jų vadovus. Galiu pasakyti paprastai: visi kviesti į Plungę šokių kolektyvai pasirodė puikiai. Ir pasirodė, ir įrodė, kad Dainų šventės šokių dienos programai ruoštis ir pasiruošti galima - tai nėra nei sunku, nei sudėtinga; tai yra miela ir smagu. Mums, šventės baletmeisteriams, tai labai gera pradžia prieš Didžiąją šventę Vilniuje. Pamatėme, kaip jungiami šokiai, kokios muzikos reikia suėjimams; kokie repertuaro netikėtumai ar netikslumai, kokius personažus būtų galima įtraukti, kaip aprengti, sudėlioti ir sutvarkyti; kokių spalvų ar detalių pridėti; atkreipėme dėmesį į vaikų vaidybą, nuotaikas. Smagu. Visa tai galėsime aptarti su kolektyvų vadovais per rudenį Nidoje vyksiantį seminarą.
- Dabar šiek tiek - ne apie Dainų šventę. Kokie jūsų įspūdžiai nuaidėjus Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventei „Gaudeamus“? Kuo kitąmet vyksianti moksleivių dainų šventė bus panaši į ją ir kuo skirsis? Ko galime pasimokyti vieni iš kitų - studentai iš moksleivių ir atvirkščiai?
- „Gaudeamus“... man pritrūko lietuviškos programos vientisumo. Įspūdis toks, kad dainos, šokiai ir muzika - skirtingos dalys. Žinoma, nuvylė choristų apranga: palyginti su latviais, lietuviai atrodė kaip kokie turistai, o ne choristai... Patiko šokių muzikos aranžuotės, šokių brėžiniai, atlikimas. Moksleiviams iš studentų, manau, reiktų pasimokyti TIK nuotaikos ir vaidybos. Taip pat džiaugsmo, džiaugsmo ir džiaugsmo.
Snieguolė EINIKYTĖ - Lietuvos liaudies kultūros centro choreografijos poskyrio vadovė:
Per septyniasdešimt trejus metus sukurta didinga dainų švenčių Šokių dienų istorija. Dainų ir šokių šventės pagal reikšmingumą ir poveikį tautinei valstybės savasčiai laikytinos aukštosios kultūros paradigma, tad nusipelno paties didžiausio mūsų valstybės rūpinimosi. Jose glūdi istorinė mūsų tautos atmintis ir savimonė, tradicijų palaikymas ir perteikimas ateinančioms kartoms. Būtent liaudies sakmėse, dainose, pasakose glūdi šimtmečiais kaupta tautos patirtis, išmintis, dvasingumas.
2012 m. dainų šventės Šokių dienos repertuaras labai įvairus, autorių kūryba sieja tautinę tradiciją su šiuolaikinėmis raiškos formomis. Naujovės skatina kultūros raidą, jų netrūks ir šioje šventėje. Ar tai bus gerai ir ar nebus per gausios naujovių investicijos į mūsų tradiciją, išvysime per šventę. Šokių dienos programoje, remdamiesi liaudies papročiais, tradicijomis, išlaikydami tautiškumą, kalbėsime apie vaiką, jo ryšį su gamta ir jį supančiu pasauliu.
Per pastarąsias šventes išaugo ir kūrybiškai subrendo visas būrys baletmeisterių. Tarp jų savo kūryba vaikams, darbu aikštėje išsiskyrė I.Baltikauskaitė, todėl jai patikėtos 2012 m. moksleivių dainų šventės Šokių dienos vyriausiosios baletmeisterės pareigos. Savo žemaitišku užsispyrimu, aiškaus tikslo siekdama ir sekdama savo buvusios vadovės ir mokytojos, nusipelniusios Lietuvos choreografės Danutės Radvilavičienės, pėdomis, Ilona vadovavo eksperimentinei regioninei Šokių šventei Plungėje. Šios šventės organizatoriai įvykdė išsikeltus uždavinius: suaktyvino Žemaitijos regiono liaudiškos choreografijos veiklą, įvertino moksleivių Šokių šventės prologo ir pirmosios dalies repertuaro pasirinkimą, autorinę kūrybą, aikštės šokių raštus. Ši šventė parodė, kad šio regiono vaikų, moksleivių liaudiškų šokių grupės ūgtelėjo. Pastebimai pakilo bendras visų grupių meninis lygis, šokių atlikimo technika, stilistika; akivaizdus vadovų siekis profesionaliau diegti savo ugdytiniams liaudiško šokio kultūrą, autentiškų tautinių šokėjų kostiumų įvairovę, tvarkingumą.
Noriu nuoširdžiai padėkoti šios eksperimentinės šventės vyr. baletmeisterei I.Baltikauskaitei ir visai kūrybinei grupei, dirbusiai darniai ir atsakingai. Visiems didžiausios kūrybinės sėkmės ruošiantis 2012 m. dainų šventei.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
