respublika.lt
e3

Protingus išstumia godūs

2012 birželio mėn. 17 d. 15:06:45
Danutė Šepetytė, „Respublikos“ žurnalistė
Fotomenininkas Algirdas Šeškus

Kodėl Lietuvoje tiek rėkiančių „duok duok duok“, kodėl tiek besigviešiančių kito gerovės, klausėme fotomenininką Algirdą ŠEŠKŲ. Ne dėl to, kad vieną pirmųjų fotografijos avangardistų sunku nustebinti paradoksu. Dėl to, kad jis tuos tris dešimtmečius, kai buvo pasitraukęs nuo fotografijos, įrašiusios jį amžiams į savo istoriją, gydė ne vien savo, bet ir kitų sužeistą sielą. Jį galima vadinti bioenergetiku, tačiau vadinti dvasios Mokytoju, manau, būtų pats tas.

- Menas ar dvasinis mokymas yra tas pats, - sutinka A.Šeškus. - Žiūrėkit, kokius pinigus kiša už meną. Buvau Berlyne: eilės prie muziejų, žmonės stovi gatvėse, kad pažiūrėtų paprastą parodėlę. Kam menas žmogui reikalingas, kam jis tokius didelius pinigus leidžia menui?

- Matyt, menas bent kiek sušvelnina gyvenimo beprasmybę...


- Labai aptaku. Žinot, koks pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Būti. Kiti tikslai paskui. Paimkime kokį nors aštuoniasdešimtmetį kaimietį: jis šitiek metų sėjo pjovė, sėjo pjovė, tą patį ir tą patį, bet kai ateina laikas mirti, jis galvoja, kaip būtų gerai dar kartą pasėti, dar kartą nupjauti. Kokia prasmė, juk dešimtmečius tai ir darei, - ne, prasmė yra dar Pabūti. Norint būti reikia turėti jėgų, reikia tiksliai susidėlioti prioritetus. Svarbiausi trys dalykai: jėga, paskui jūs, paskui gyvenimas. Jei tiksliai susidėliojate, viskas gerai. Mokiniams sakau, gyventi turime valso ritmu viens du trys, viens du trys: jėgos, paskui jūs, paskui gyvenimas. Elektra, paskui lemputė, paskui šviesa, ir niekaip kitaip. Kai tik gyvenimas tampa lyderiu mūsų pasaulėjautoj, prasideda problemos, tada mokiniams sakau, jūs gyvenate žingsniu trys trys trys, jūsų gyvenimas drykst - ir suyra. Sakom, labai sunkus gyvenimas, bejėgio gyvenimas.

- Būtent toks visuomenės gyvenimas pastaraisiais metais Lietuvoje atrodo ir yra: ir bejėgiškas, ir sunkus.


- Visuomenės? Kas čia per dalykas? Nežinau, kas tai yra. Žmonės paprastai susiplaka į minią, kad tikslus pasiektų: kad gintųsi nuo šalčio, nuo priešų ar išsikovotų ką nors prie parlamento nuėję, bet tai paprastai esti žmonės, kuriems reikia paramos, jie nėra pakankami sau žmonės.

- Kaip manote, Lietuvoje daug tokių žmonių?

- Šitie dalykai buvo aptarti gana seniai: prieš porą tūkstančių metų buvo toksai tipelis, vadinosi Jėzum Kristum, jis ir pasakė frazę, kuri dabar nuvalkiota ir naudojama nevisiškai teisingai. Jis buvo aukščiausio lygio mokytojas ir pažiūrėjęs, kaip gyvena žmonės, sakė: neduokit jiems žuvies, o išmokykit juos žvejoti. Tap jis suskirstė žmones į tris vystymosi pakopas. Pirmoji pakopa, patys primityviausi, tie, kurie valgo žuvį, antroji pakopa šiek tiek aukštesnė: tie, kurie duoda žuvies, ir trečioji žmogaus vystymosi pakopa: tie, kurie moko. Mokantiesiems nereikia minios, minios reikia dviem žemesnėms pakopoms. Todėl, kad tiems, kuriems reikia žuvies, jie amžinai jos stokoja, nes žuvis tai kaulėta, tai papuvus, tai tiekiama nereguliariai - problemos ir problemos... Jie rėkia: duokit duokit duokit, šitų žmonių būklė katastrofiška, jie pasirinko netikusį gyvenimą. Kristus pasakė: duoti negerai, žmogus turi būti pats tiek iniciatyvus, kad galėtų prasimanyti visko. Čia Alma Adamkienė sako, kaip malonu duoti, ir tempia bananų ryšulėlį į kokius vaikų namus, o vaikai žiūri alkanomis akimis ir jiems visai ne tų bananų reikia, jie jų irgi pavalgo šiais laikais, jiems reikia kitko. Duoti bananus, vadinasi, sužlugdyti jų iniciatyvą. Jie turėtų būti mokomi taip, kad patys galėtų tapti mokytojais.

- Kodėl Lietuvoj tiek, anot jūsų, nepakankamų žmonių, kurie prašo: duokit duokit duokit?

- Todėl, kad Lietuvoje nėra mokytojų. Aš nesigilinu į politiką, ji man nelabai rūpi, bet aš labai aiškiai atskyriau, kas yra Tėvynė ir kas yra valstybė, - Lietuva Tėvynė ir Lietuva valstybė man visiškai skirtingos kategorijos. O dėl Lietuvos valstybės... Niekada joje nebuvo mąstoma, ką padaryti su tuo kraštu, kad jis būtų kitoks, visada buvo galvojama trejiems metams į priekį: nuo rinkimų iki rinkimų, visą laiką vis palopant kaip asfalto plyšelius, bet kad iš esmės būtų pakeista, anot jūsų, visuomenė, nieko nėra daroma. Norint ją pakeisti, reikėtų paprasto dalyko. Dabar išleidžiami didžiuliai pinigai sveikatos apsaugai, policijai, kalėjimams, remontams, - gyvenimui palaikyti. Kodėl šitai daroma? Todėl, kad nejučiom viskas byra, nes kuriančiųjų nėra. Reikia užsiauginti kuriančiuosius, o tai reiškia, kad lėšos turi būti atitrauktos nuo neperspektyvių sričių ir atiduotos lavinti vaikams. Užaugę kultūringais, kuriančiais žmonėmis jie ne tik kurs aplinką, bet ir save, savo sveikatą ir nebereikės jiems eit pas daktarą taip dažnai, kaip reikia dabar. Tie kuriantys vaikai nesėdės kalėjime, jų nereikės išlaikyti, jie neardys, negriaus, jiems nereikės duoti, nes bus nepratę to daryti. Kitas dalykas: Lietuvoje didelė atskirtis tarp labai turtingų, kurių yra nedaug, ir vargšų, ir ta skirtis didėja.

- Jūsų nuomone, kodėl taip vyksta?

- Todėl, kad turtingi turi galimybę išlavinti savo vaikus. Jų šeimų turtas vis didėja, nes išsilavinę vaikai irgi kuria šeimos gerovę. O, sakykime, vargšų vaikai neturi galimybės lankyti būrelių, sportuoti, - negali įgyti visaverčio išsilavinimo, kad taptų kūrėjais ir susikurtų sau gerovę. Jie turi daugiau šansų tapti ne kuriančiaisiais, bet ardančiaisiais, vadinasi, tiek patys, tiek jų aplinka, tiek jų vaikai nuskursta.

Didžiausios valstybės lėšos turėtų būti sudėtos į dvi ministerijas: Kultūros bei Švietimo ir mokslo. Tie vaikai, kurie galės veltui lankyti sporto, modeliavimo, meno ir kitokius būrelius, po dešimties metų bus suaugę ir bus kurianti visuomenės dalis. O dabar, girdžiu, ieškoma dešimčių tūkstančių vaikų: jie turėtų būti mokyklose, bet jų kažkodėl tenai nėra. Sunku tikėtis, kad jie užaugs kūrėjais, - ko gero, jie taps ardytojais. Mums reikės minios policininkų, kalėjimų, sveikatos apsaugos ir kitokių ramstančių ministerijų...

- Kalbėjome, kad žmones valdo informacija, galbūt juos valdo netinkama informacija?

- Žinoma, sprendimai turėjo būti priimti kitokie. Kadaise godūs žmonės iš Seimo išstūmė kultūringus, juk buvo suėję poetai, menininkai, buvo suėję intelektualai. Universitetuose, aukštosiose mokyklose mes ir šiandien turime protingų, išsilavinusių, sumanių žmonių. Kodėl jie nedalyvauja valdant valstybę? Jie yra išstumti tų, kurie godūs. Godūs ne tik pinigams, labai daug godžių valdžiai. Labai daug norinčiųjų valdyti. Jiems rūpi tik valdyti, o ne valdyti gerai, todėl jie daro viską, kad vėl ir vėl valdytų.

- Žmogui nedera smarkiai prisirišti nei prie gyvo, nei prie negyvo, nei prie daikto, nei prie pinigų, - regis, tai vienas jūsų postulatų?


- Kaip jau sakiau: pirmiausia jėgos, paskui žmogus, paskui visa kita. Visa kita paskui pridedama labai dideliais kiekiais. Turtui, kaip ir kitkam, galioja paprasta taisyklė, parašyta prieš tūkstančius metų viename tibetiečių medicinos traktate: truputį - vaistas, truputį - maistas, dar daugiau - nuodas. Negi sakysi, kad pinigai - blogis mamai, kuriai reikia apauti vaikus į mokyklą, jai tie du šimtai yra vaistas, kaip ir tai, kas padeda mums sutvarkyt savo būtiniausius reikalus. Jeigu gyvename ne per daug jausdami stygių ar perteklių, pinigai - maistas, jei yra jų tiek, kad nebegalime suvaldyti, tai jau nuodas, nes juos suvaldyti nėra paprasta. Apie kiekius nekalbama, nes kas vienam yra daug, kitam atrodys visiškai mažai (verslininkui du šimtai - ne investicija), o mes suvaldysime tiek, kiek turime jėgų tai padaryti. Todėl niekas nėra nei blogis, nei gėris - yra vaistas arba nuodas.

- Daugiau kaip tris dešimtmečius jūs buvote, galima sakyti, pamirštas kaip fotografas, nebuvo jūsų nuotraukų spaudoje. Tie dešimtmečiai jums buvo vaistas ar nuodas?

- Aš dėl to nesijaudinau. Aš niekur dingęs nebuvau. Šitie metai buvo gilaus tyrinėjimo metai, kai aš tyriau, kas per daiktas yra tas menas, menas, kuris yra kūrinyje. Kai aš tai suvokiau, galiu laisvai grįžti į savo ir į kitų meno kūrinius. O jūs manotės atradę mane kaip fotografą: iškasė mumiją, atrodo, labai vertingą ir keistą, dar vapančią kažkokius žodžius...

- Negi nesidžiaugiate?


- Lietuviai sako: nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Po šitų mano radybų, sakot, turi būti euforijos? Kodėl liaudis sako, kad nereikia? Atsakymas slypi ne kažkur majų civilizacijoje, - lietuvių kultūroje šitai yra. Mes juk kaip gyvenam: džiaugiamės, kai randam, ir sielojamės, kai prarandam, ir nuolat esame šitose sūpuoklėse, esame nuolat šitų bangų daužomi. Kodėl krikščionys sako, ramybės ramybės palinkėkite vieni kitiems, kodėl kur nors Indijoj ar Tibete vienuoliai gieda sanskritu „shanti shanti“ (ramybės ramybės), kodėl visose kultūrose tai yra siekinys? Vadinasi, tos džiaugsmo ir liūdesio amplitudės siekiamybė yra tiesė, kur tau neskauda, kur nesvaigsta galva nuo kokių pasiekimų ir praradimų. Kai priartėji prie jos, labai gerai imi suprasti tuos viršuje, kurie džiaugiasi, ir tuos apačioje, kurie verkia, matai, kaip tas besidžiaugiąs čia pat smunka į apačią, jį ištinka širdies smūgis, matai, kaip besisielojantį paglostymas išmeta į viršų, - būdamas tiesėje matai, kaip žmonės tabaluoja sūpuoklėse, kurių negali suvaldyti; tai sunki būsena. Nėra reikalo tiek daug žinoti ir visame kame būti. Atsimenat Aleksandro Solženicyno „Vėžininkų korpusą“, ten jis rašo apie vieną politinį kalinį, kuris paleistas iš lagerio, rajono centre užeina į parduotuvę marškinių. Pardavėja klausia, kokio dydžio kaklas, kokios turi būti rankovės ir t.t, jisai stovėjo stovėjo prie prekystalio ir sako, jeigu visa tai atsimintum, galėtum užmiršti kai ką svarbaus; ir išėjo.

- Atrodo, mes visi būsime kažką itin svarbaus pamiršę.

- Klausiat, kodėl mes tokie vargšai. Todėl, kad mums reikia žuvies. Duok mums žuvies. Mes nesuprantam, kas yra mokymas, nesuprantam, kas yra dvasia, nesuprantam, kas ta laisvė. Tai nepakankamo žmogaus požymis, o nepakankamam žmogui būtinas ramentas. Jis nėra laisvas neatsirėmęs, jam reikia visuomenės, apie ką jūs ir šnekate. Paršas tvarte nepakankamas sau, jis negali prasimanyti maisto. Suprantama, vaikui reikalinga šeima, bet paskui ne tiek ir vis mažiau, kol jis išeina iš šeimos ir vis labiau darosi pakankamas sau - galįs pats. Tokių žmonių čia labai maža, jie priklausomi vienas nuo kito, todėl mažiausias krepštelėjimas politikoje paliečia visus, ir skaudžiai, nes prioritetų nėra, nes visi laikosi tos pačios virvės, o ta virvė pūva, vajėzau, kas mus temps į priekį. Svarbiausia ne jėga ir ne žmogus, svarbiausia - gyvenimas, todėl jie nesveiki ir nelaimingi. Bet sąžiningi. Sąžiningi ta prasme, kad jų veidai sąžiningai rodo, kokie jie yra.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SMERKIA: Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja parėmė Ukrainos inicijuotą rezoliuciją, kuria smerkiamas Krymo autonominės respublikos ir Sevastopolio bei Azovo ir Juodosios jūrų „militarizavimas“.
  • PARODA: ketvirtadienio pavakare Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaroma retrospektyvinė paroda „Eva Kubbos: tarp horizontų“; joje žiūrovai turės galimybę susipažinti su šiais metais Lietuvos dailės muziejų iš Australijos pasiekusia dailininkės dovanota kūrinių kolekcija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gaunate kokią nors socialinę pašalpą?

balsuoti rezultatai

Ar esate patenkinti savo miesto (rajono) mero darbu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -7     -2 C

   -8     -5 C

 

   -10     -6 C

  -4      0 C

  -5    -2 C

 

   -6     -4 C

    5-7 m/s

    2-3 m/s

 

   4-5 m/s

 

USD - 1.1341 PLN - 4.2835
RUB - 75.5249 CHF - 1.1254
GBP - 0.8989 NOK - 9.7838
reklama
e2