respublika.lt

2017 spalio 24, antradienis

„Laisvas“ nereiškia „bekryptis“nuotraukos

2017 spalio mėn. 01 d. 08:10:11
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Žinomo Lietuvos poeto Gintaro Bleizgio bibliografija neseniai pasipildė dar viena - šį kartą dienoraščio forma parašyta - knyga „Karmelio kalno papėdėje“. Ja poetas pasakoja apie kasdienį savo gyvenimą, kuriame tarsi viskas - kaip ir kiekvieno mūsų kasdienybėje, išskyrus tai, kad čia virš aprašomų bėdų ir rūpesčių, virš pergalių, klaidų ir nesėkmių skaitytojo akiai aiškiai pastebima ir nepaneigiama tvyro taip pat ir aukščiausioji, metafizinė dimensija - Dievas.

 

Šios knygos sutiktuvių proga kalbamės su poetu apie tikėjimą, literatūros ir gyvenimo prasmę.

- Bendrauju su jumis jau nebe pirmus metus ir žinau, kad jūsų knygos nėra savitikslės, - niekada nerašote jų dėl skaičiaus, dėl pardavimų ar dėl populiarumo... Kadangi štai šiandien laikome rankose naujutėlaitę, storą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jūsų knygą „Karmelio kalno papėdėje“, skubu paklausti, dėl ko, kokiu tikslu ją rašėte?

- Buvo taip, kad į Literatūrinės Panevėžio žiemos renginius turėjau važiuoti drauge su profesore Viktorija Daujotyte, bet ji dėl kažkokių nenumatytų trukdžių nevažiavo. Taigi, profesorei paruošta dovana - poetės Elenos Mezginaitės kūrybinio palikimo rinktinė - buvo įteikta man, idant ją Vilniuje sutikęs perduočiau. Grįžęs į Vilnių ir bandžiau tai padaryti, bet paskambinęs profesorei sužinojau, kad tą knygą ji jau turi nusipirkusi ir kad galiu ją palaikyti sau. Taip keistai pas mane atsiradus knygai, nieko kito neliko, kaip tik ją perskaityti. Visko ten radau - ir poezijos, ir poetės dienoraščių...

Štai kaip tik jos dienoraščius skaitydamas ir suklusau - E.Mezginaitė aprašo paprasčiausius gyvenimiškus dalykus: kaip ji iš vieno miesto persikrausto gyventi į kitą, kaip keičia darbovietę, išgyvendama dėl naujos aplinkos, žmonių, su kuriais reikės drauge dirbti ir bičiuliautis, kalba apie tai, kaip gyvenimas pakeičia, suprastina, nuskurdina žmogų, kaip palengva daugelis sukūrusių šeimas ir ėmusių dirbti žmonių išsižada tų svajonių ir tų vertybių, kuriomis tikėjo ir kurių siekė būdami studentais... Ji rašo, kad daugelis mūsų, įsiliedami į „suaugusių žmonių“ gyvenimą, palengva virstame sraigteliais, kurie tik valgo, miega, augina vaikus, dirba nelabai mėgstamą darbą, įsivelia į monotoniją, užgesinančią visas gyvenimo spalvas... „Kaip žmogui išlikti gyvam?“ - retoriškai klausė ji, rašydama iš dvasiškai alkano, bet netikinčio žmogaus pozicijos. Klausė taip nuoširdžiai ir skaudžiai, kad panorau drauge su ja į šį klausimą atsakyti. Gyvenu tame pačiame pasaulyje kaip ir visi, tad žinau, kas yra žmogaus gyvenimą bandanti užvaldyti tuštuma. Todėl galiu iš patirties pasakyti, kas padeda nuo jos apsisaugoti, - tikėjimas - būtent jis išgelbsti žmogų nuo pražūties buitinėje monotonijoje, o pirmiausia - nuo beprasmybės.

- E.Mezginaitės dienoraščiuose aprašytos patirtys - iš sovietinių laikų, kur iš žmogaus bedvasį sraigtelį tiesiog drožte drožė režimas. Dabar laikai kiti, kitokios galimybės ir pagundos - bet grėsmė ištirpti beprasmybėje išlieka ta pati, todėl šiandien kūrybingos, bedvasėje erdvėje uždusti nenorinčios asmenybės dienoraštis - pasirinkto sąmoningo ir atsakingo gyvenimo liudijimas - ir vėlei yra itin svarbus.

- Liudiju ne taip jau labai iš kitų išsiskiriantį vieno žmogaus kasdienį gyvenimą, kuriame - budimas rytais, vaikščiojimas į darbą, namų buities rūpesčiai, šeima, vakariniai pasivaikščiojimai su šunimi, ratu besisukantys metų laikai, smulkūs kasdieniai džiaugsmai ir įprastas kasdienis nuovargis po darbo dienos... Tačiau tai gyvenimas su dvasine potekste, gyvenimas tarsi pagal griežtą regulą.

Pasakoju apie pasaulį su Dievu, kuris yra tvarkos, o ne chaoso Dievas. Krikščionybė yra tvarka, o ne chaosas. Jeigu sakome, kad žmogus yra „laisvas“, tai jokiu būdu nereiškia „bekryptis“. Kiek mes įsigiliname į laisvės sąvoką? Kas ta laisvė iš tiesų yra? Ji nėra neatsakingas, neįpareigojantis plūduriavimas beribiame chaoso vandenyne - laisvė privalo turėti ribas, kurias kiekvienas galime mėginti sąmoningai nusistatyti, apsibrėžti.

- Jūsų knygos pavadinimas akivaizdžiai susijęs su šv.Kryžiaus Jono „Kopimu į Karmelio kalną“?

- Susiję tai, žinoma, ir su Kryžiaus Jonu, ir pirmiausia su Eliju, kovojusiu ant šio kalno su Baalo pranašais... Kopimas į Karmelio kalną - tai mano, kiekvieno mūsų kelias dvasiniais laiptais aukštyn. Savąjį nueitą kelią vertinu kukliai, todėl ir parašiau, kad esu dar tik papėdėje.

Dėl Kryžiaus Jono, matau jį ne katalikybės - daug platesniame kontekste, o jo dvasiniai ieškojimai, tam tikros atrastos tiesos ir jų formuluotės man yra labai artimos. Skaitydamas Kryžiaus Jono „Kopimą į Karmelio kalną“ giliai nustebau pastebėjęs, kad savo eilėraščiuose esu išsakęs lygiai tas pačias tiesas, neretai net ir tais pačiais žodžiais. Daug kam galėtų atrodyti, kad kai ką nuo jo esu nusirašęs, bet įspūdingiausia, kad nusirašyti negalėjau, - rašydamas tai, Kryžiaus Jono dar nebuvau skaitęs.

Šioje knygoje mėginu atskleisti savo pasaulėjautą, kuri, manau, paremta Biblijos pasaulėjauta. Yra būtybių rūšys - žmogus, gyvūnas, paukštis, angelas... Apie angelus rašyti sunkiau, todėl savo knygoje daugiau rašau apie šunis. Šuo reaguodamas į žmogų elgiasi su juo taip, lyg žmogus būtų šuo, o žmogus, nors neretai iš meilės šuniui irgi jį savo sąmonėje pernelyg „sužmogina“, visgi geba skirti, kad šuo nėra žmogus.

Šioje knygoje dėstau, kad Dievas taip pat nėra žmogus. Tai, ką mes savo žmogišku protu norime padaryti dėl Dievo, nebūtinai yra tai, ką Dievas mums liepia daryti. Kaip ir šuo - norėdamas gero papjauna kaimyno katę ar užpuola į namus užėjusį svečią. Per visą mano knygą atsikartoja motyvas: jeigu mes manome, kad galime Dievui patarti, pagelbėti, papildyti jo kompetencijas, tai kalbame ne apie krikščioniškąjį Dievą, o apie džiną iš butelio, kurio užduotis yra pildyti savo šeimininko norus, ir ne daugiau.

- Jūsų kaip rašytojo ir kaip žmogaus tikslas yra vienas ir tas pats - sielos išganymas?

- Labai džiaugiuosi, jei perskaičius šią knygą prieinama prie tokios išvados. Ilgai mėginau kūryboje organiškai įkurdinti šią temą, bet atlikti tai šitaip, kad, ginkdie, jos nesubanalinčiau ir nesudidaktinčiau, juk, kaip ten bebūtų, literatūra turi dar ir savų tikslų, ir savus vertės kriterijus.

- Skaitydamas knygą svarsčiau, kodėl ji rašoma būtent dienoraščio forma? Esate poetas, tad, be abejo, šios knygos literatūrines įkrovas galėjote perteikti ir eilėraščiais. Galėjote visa tai išrašyti ir kaip romaną - savąsias mintis priskirti kokiam Antanui Garšvai ar Liudui Vasariui... Ar ne todėl rinkotės dienoraščio formą, idant skaitytojui neliktų abejonių, kad tai, kas čia parašyta, nuoširdu, tikra, ne sugalvota, o išties patirta, išgyventa?

- Būtent. Jei knygą perskaitėte, juk turėjote pastebėti, kad tai ne visai dienoraštis, bet nuoseklus, struktūruotas pasakojimas, parašytas dienoraščio forma. Taip - viena iš priežasčių, kodėl ją pasirinkau, tai noras patikinti skaitytoją, kad tai, kas čia aprašyta, yra tikras tikro žmogaus gyvenimas su tikromis jo mintimis, emocijomis, tikromis datomis... Taip gyvena ne kažkoks literatūrinis herojus, kurio prototipas tikrovėje gali egzistuoti, bet gali ir neegzistuoti, o konkretus žmogus - Gintaras Bleizgys, ir ten, kur vardinu žydinčias žmonos darželio gėles, ten, kur vardinu kvapus, niekas nėra išsigalvota, galite ateiti ir patikrinti.

Manau, tas dienoraštiškumas, fiksuojamas tikslus laikas, konkretūs buitiniai kontekstai - tai tarsi papildomas nuoširdus prašymas skaitytojui tikėti tuo, kas parašyta. Noriu žmones paskatinti mąstyti apie savo laiką ir savo gyvenimus. Mėginu drąsinti tikindamas, kad kiekvienas mūsų geba matyti anapus laiko ir erdvės, tik ne visi drįstame tai pripažinti.

Be to, knygą rašiau ne tik kitiems - taip pat ir sau. Išrašydamas, analizuodamas savąjį gyvenimą, juk ir pats įgyji tam tikro supratimo apie jį, atrandi tam tikrų dėsningumų, kurių neužrašydamas būtum nepastebėjęs, nesuvokęs tikrosios jų vertės, grožio. Dienoraščio rašymas - tai stabtelėjimas, suklusimas ties savo gyvenimo turiniu. Juk gyvenant vien bėgime, vien buitinėje, profesinėje, televizinėje ir politinėje rutinoje ilgainiui nėra sunku pamiršti, kad to turinio mūsų gyvenimuose apskritai būta.

- Ilgai rašėte šią knygą?

- Apie šešis mėnesius. Pradėdamas, maniau, neskubėsiu, maniau, kad knyga formuosis lėtai, po sakinį, po pastraipą per daugybę metų. Tačiau, vos pradėjau rašyti, nebegalėjau sustoti, kol pabaigiau. Na, suprantama, reikėjo dar ir dirbti, važiuoti, tvarkytis su kasdieniais rūpesčiais, miegoti, valgyti, tačiau visa tai darydamas laukdavau akimirkos, kai galėsiu prisėsti prie rankraščių: mintyse rašiau ją beveik be pertraukų.

- Tad galima būtų nuspėti, kad tokių dienoraščio forma rašytų, dvasinį gyvenimą liudijančių jūsų knygų dar sulauksime ir ateityje?

- Manau, kad taip. „Karmelio kalno papėdėje“ baigta rašyti prieš dvejus metus, per tą laiką gyvenimas nestovėjo vietoje. Praėjusių metų pabaigoje man gimė sūnus. Mėnesiui buvau išėjęs tėvystės atostogų. Viena ranka sūpuodamas lopšelyje gulintį sūnų, kita ranka ėmiau šį tą rašinėti. Vis daugiau ir daugiau. Manau, kad atsiras dar viena - iš tėvystės pozicijų parašyta dienoraštinio kalbėjimo - knyga, apie kurią juokaudamas sakau: subalansuota mamytėms, bet tinka ir kitiems gyvybingiems žmonėms.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
 

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRALAIMĖJO: Baltarusijos ledo ritulio antrojo diviziono čempionato rungtynėse pirmadienį Elektrėnų „Energijos“ komanda išvykoje 2:9 pralaimėjo Baltarusijos 18-mečių rinktinei.
  • SUMAŽĖJO: per pastaruosius dešimt metų nelaimingų paauglių skaičius Lietuvoje reikšmingai sumažėjo - dabar šalyje nelaimingais save laiko 8 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių, rodo tyrimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar šiais laikais lengva įsigyti būstą?

balsuoti rezultatai

Kaip turėtų būti elgiamasi su pertvarkomuose parkuose esančiais medžiais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -2    0 C

   0   +2 C

 

   -1   0 C

   +5   +6 C

  +2  +4 C

 

   +2  +3 C

    2-3 m/s

     3-5 m/s

 

      4-5 m/s

 

USD - 1.1740 PLN - 4.2266
RUB - 67.4375 CHF - 1.1581
GBP - 0.8909 NOK - 9.3883
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12