Juozo Baltušio (1909-2009) gimimo šimtmetį pernai pavasarį minėjo Kaunas ir Kupiškis, Anykščiai (kadaise atėmę garbės pilietybę) ir daugybė kitų miestų miestelių. Sostinė - ne. Nei valstybinė televizija, nei radijas, nei Rašytojų sąjunga.
Pasak Petro Bražėno, iš kalėjimo jau paleisti kruvinųjų Sausio įvykių kurstytojai, o Baltušio tremtis vis dar tęsiasi. Du proginiai straipsniai parašyti Kaune (“Nemune” ir “Šeimininkėje”). Vienintelis Vilniuje - Jauniaus Pociaus “Baltušis egzaminuoja Anykščių politikus” - “Respublikoje”, 2009 m. spalio 29 d.
Šiemetinėje knygų mugėje pristatyta rašytojo dukters Ritos Baltušytės sudaryta knyga “Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.”, išleista “Kultūros barų” leidyklos. Tad šiandien ir kalbiname vyriausiąją žurnalo redaktorę ir leidėją Laimą Kanopkienę.
- Kaip reagavo mugės lankytojai, pamatę jūsų stende ostrakizmui pasmerktą rašytoją?
- Įvairiai. Vieni sveikino už drąsą (tarsi šiais laikais išleisti klasiką reikėtų ypatingos drąsos), kiti apibėrė priekaištais, apgailestavo, kad “Kultūros barai” sugadino savo renomė, “bandydami reabilituoti kolaborantą”.
- Ką šiandien tokiems atsakytumėte?
- Baltušis buvo tragiška asmenybė, tikėjęs idėja, pernelyg ilgai nesuvokęs, kad juo manipuliuojama. Leisdami laiškus manėme, kad jau atėjo metas į viską pažvelgti ramiai - ir į patį laiką, ir į vieną talentingiausių jo asmenybių.
- Pasak Petro Bražėno, Sąjūdis būtų stipriai laimėjęs laiku patraukdamas Baltušį savo pusėn.
- Kad jis ir taip nebuvo anapus barikadų. Ragindamas balsuoti už Čekuolį (ne Ivanovą) rašė: “Apsaugok mus, Viešpatie, nuo “Jedinstvos” laimėjimo šiuose rinkimuose!”
- Oponentams bus įdomu sužinoti, kad Baltušis turėjo tvirtą stuburą ir visai be reikalo prikaišiojo sau drąsos stoką. 1969 m. (!) į Rašytojų sąjungos susirinkimą atsinešė Solženicyno laišką, kuriame garsusis disidentas prašė jį palaikyti ir apginti. Laiškas buvo išsiuntinėtas visiems (!) SSRS Rašytojų sąjungos nariams. Reiktų apsvarstyti, pasiūlęs Baltušis. Stojusi mirtina tyla. Nė vienas tokio laiško “nebuvo gavęs”.
- Nepabijojo ant savo knygos “Su kuo valgyta druska” Jonui Jurašui užrašyti tokį autografą: “Reto talento ir ne mažiau retos pilietinės drąsos menininkui”. Data: 1973 09 12. Jurašas jau išmestas iš Kauno dramos teatro, persekiojamas KGB, praradęs daugumą draugų ir gerbėjų. Įteikdamas knygą dar 30 rublių pridėjęs bedarbiui.
Buvo dosnus, nebūdamas turtingas. Rėmė buvusią žmoną, motiną, seserį. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume ir Taikos komitete dirbo negaudamas nė kapeikos. Pastovios pajamos - tik deputatinė 50 rb alga. Atsigavo sulaukęs 60-ies, kai ėmė eiti knygos...
- Manau, simptomiška, kad knyga mugėje pristatyta per Šeimos dieną. Baltušio laiškai - neįkainojamos tėvystės pamokos. Kiek atidos, meilės, tėviškų pamokymų ir pabarimų dukterims, švelnaus dėmesio anūkams. Kaip visus mokė sąžiningumo, darbštumo, kuklumo. Tėvo, senelio, sūnaus pareigų nesikratė iki pat gyvenimo pabaigos. Jo pažiūros į šeimą - tvirtos, patriarchalinės pačia geriausia to žodžio prasme.
- Aš dar akcentuočiau ypatingą jausmų kultūrą. Net atsiradus skyrybų šešėliui - jokios tūžmasties, šiurkštumo, įžeidinėjimų. Koks moderuotas kalbėjimas, suvokiant abipusę kaltę, pasiruošimas padėti tvarkant buitinius reikalus.
- Baltušišką apdairumą pademonstravo tik... įdėdamas skyrybų skelbimą į “Červony standart”, kurio ten niekas nepastebėjo... Beje, dvejų skyrybų peripetijos, laiškai buvusioms žmonoms, pakartotinės vedybos su Mironaite suteikia knygai ir intriguojančios romano dimensijos. Pirmieji skaitytojai taip ir sakė - perskaitę kaip romaną. Ir visi pastebėjo “siužeto duobę” po antrųjų skyrybų.
- Rita to laikotarpio laiškų nerado. Panašu, kad po Baltušio sesers Marytės mirties jie atsidūrė kituose namuose...
- Labai suintrigavo paskutinis rašytojo interviu, duotas pusantro mėnesio prieš mirtį.
- Nepavyko nustatyti, kas jį užrašė ar buvo kur spausdintas.
- Gal čia klasiko mistifikacija?
- Nemanau. Jau labai skiriasi tiesmukiškos klausimų formuluotės ir sodrūs baltušiški atsakymai, aprėpiantys, reziumuojantys visą jo kūrybą.
- Išlaikant generalinę liniją - paralelę tarp jo ir Knuto Hamsuno. Skandinavų nobelistas irgi buvo suklupęs ant to paties grėblio, apkaltintas kolaboravimu, tautos išdavimu...
- Žmonės mieliau atleidžia prisitaikymą, mimikriją, nei nuoširdų paklydimą. Net Tomas Venclova tarp 564 “Vilniaus vardų” nerado vietos Baltušiui. Mironaitei rado, o jam - ne. Net Suslovui rado!
- Tai kaip čia dabar yra...
- Daugiausiai nukentėjo tie, kuriuos labiausiai tauta ir mylėjo: Cvirka, Salomėja Nėris, Marcinkevičius. Moraliniai autoritetai, formavę mūsų estetinę, kultūrinę nuovoką. Ar daug kas nusivylė Gudaičiu-Guzevičiumi? Niekas. Nei kas jį skaitė, nei kam jis rūpėjo. O tautos numylėtinių gyvenimai turėjo būti nepriekaištingi kaip “šventųjų žyvatos”. Kai pradėjom abejoti savo šventaisiais, ėmėm abejoti ir savimi. Jautėmės įskaudinti, nusivylę, o iš to nusivylimo pridarėm daug klaidų. Tai natūralus procesas, deja, pernelyg ilgai užsitęsęs.
- Gal po laiškų pasirodys ir dienoraščiai?
- Deja, testamentu leista juos skelbti tik praėjus 25 metams po autoriaus mirties.
- Buvo uždraudęs dar tris dalykus: fotografuoti ir filmuoti per laidotuves, statyti ant kapo paminklą. Gal nelabai supyks, kad tie draudimai sulaužyti. Stovi dabar Antakalnio kapinėse Ipolito Užkurnio piemenėlis, pasislėpęs nuo lietaus po maišu, su “Parduotų vasarų” tomeliu rankoje...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
