4 nuotr.80-metį pasitinkantis poetas Justinas Marcinkevičius “Respublikos” nacionalinių vertybių rinkimuose tapo nominacijos “Žmogus amžininkas” laureatu. Visų Lietuvos kartų pažįstamas šviesuolis įsitikinęs - kiekvienas iš mūsų yra gimęs būti geru žmogumi. Tik kažkodėl tą gerumą vis užgožia materijos godumas.
Pavyzdžiai traukia
- Prieš daugiau nei tris dešimtmečius išleistame eilėraščių rinkinyje “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” akcentavote gerumo svarbą. Ar šiandien pakartotumėte teiginį “Gerumas - tas gyvenimas”?
- Sovietmečiu mano aprašomo gyvenimo samprata buvo suprasta buitiniu kontekstu. O aš kalbėjau apie gyvenimą kaip apie dvasios reiškimosi formą, kaip jos pastangas džiaugtis tuo, ką turime, ir džiaugsmą patiems liesti pasaulį savo mintimis, jausmais.
Suprantu, kad ne mano išradimas tokia mintis apie gerumą. Daugelis žmonių, ypač kultūros, meno, mokslo atstovų, yra apie tai ne sykį įvairiomis progomis kalbėję. Gal Lietuvoje šitas “dvasios verslas” anuomet buvo primirštas todėl, kad tautai teko labai sunkus laikotarpis: karai, pokario kovos. Visa tai ištrynė žmogaus gerumą, todėl jis labai netikėtai ėmė reikštis mano eilėraščiuose. Jeigu jie ko nors verti ir dar kartais prisimenami, tai ačiū Dievui.
Man atrodo, kad visiškai įmanoma pasakyti tokius žodžius ir šiandien, nors gyvenimas pilnas visokių gaivalų, bjaurasčių, smurto prieš žmogų, neteisybės. Ne iš gerumo visa tai kyla. Ir naivu būtų šiandien pasakyti: priglausk šitai, kas čia reiškiasi visokiais pavidalais, ir būsi švelniai paliestas... Vis dėlto apie gerumą reikia kalbėti, ir garsiai kalbėti, nes “exempla trahunt” - pavyzdžiai traukia, kaip sakydavo senovės romėnai.
Žmogus gimęs būti geras. Jei pažiūrėsime į visą gyvybės formų eigą priešistoriniame ir istoriniame pasaulyje, net tarp žvėrių yra gerumo. Tai žmogui tuo labiau privalu.
Tik kažkodėl laikraščiai tvirtina, kad visa tai niekam neįdomu. Suprantu, kad nužudymo, vagystės ar prievartos atvejis spaudoje patraukia ir patrauks dėmesį greičiau negu kokios nors šnekos apie gerumą, bet laikraštis, be viso kito, turi prievolę formuoti žmogų, padėti jam susivokti. Pasigendu mūsų žiniasklaidoje teigiamos medžiagos apie visą mūsų gyvenimėlį.
Pinigo suvilioti
- Jūsų aprašytą gerumą išstūmė materija. Kodėl išsvajota ir taip sunkiai pasiekta laisvė daugumos buvo suvokta tik kaip galimybė siekti sau naudos?
- Gaila, kad pasigavome būtent tą materialinę laisvės pusę, kai manoma, kad galima pagriebti, galima vogti, galima plėšti, atimti... Svarbu tiktai mokėti, sugebėti tą atlikti. Atrodytų, tas laikotarpis, kaip Baltijos kelias kadaise, buvo vos ne priešistoriniais laikais. Dabar atrodo, kad tos dvasios, tos vienybės, pasirengimo padėti kitam ten nė nebūta. Atrodo, visi išėjo į tą kelią ir apsižiūrėjo - čia ežeriukas, čia žemė nebloga, čia kokią trobą būtų galima pasistatyti. Keičiant nuosavybės formą silpnesnių moralinių įsitikinimų žmogų patraukė galimybė siekti naudos tik sau. Ir iki šiol tai tebevyksta.
- Ar įmanoma tai sustabdyti? O gal iškyla grėsmė tautos išlikimui?
- Tautos išlikimo problema priklausys nuo mūsų požiūrio, nuo mūsų elgesio, kantrybės puoselėti, tęsti ir plėtoti būtent tai, apie ką jūs ir kalbate - pagrindines nacionalines vertybes. Aš džiaugiuosi, kad “Respublika” pradėjo apie tai šneką rengdama nacionalinių vertybių rinkimus. Tačiau atsitinka taip, kad patys žmonės nuvertina visa tai, nes kažkodėl visai nekalbame apie moralinį laisvės turinį. Jaunuolis, užgultas televizijos ekranų, interneto, galvoja, kad čia ir yra to gyvenimo pagrindinės formos...
Pamena knygų badą
- Prakalbote apie šiuolaikines technologijas. Manote, jos gali išstumti tradicinį spausdintinį žodį?
- Aš esu konservatyvus žmogus. Knygą laikau didžiausiu žmonijos išradimu, nes būtent su ja žmogus kūrė savo vidinį pasaulį, knyga bandė veikti ir socialinę aplinką. Nėra dalyko, prie kurio nebūtų prisilietusi knyga. Gutenbergo išradimas man pasirodė kur kas vertingesnis ir reikalingesnis žmogui negu koks nors kulkosvaidis ar automatas. Bet ginklą kokia nors forma daug kur sutikdavai, ypač po karo, ant postamento iškeltą tanką arba patrankėlę. O knygai niekas nepastatė paminklo, išskyrus Mažvydui lietuvių padangėje. Vis dėlto pasauliniai sociologai ir tyrinėtojai ramina, kad knyga, nepaisant technologijų kaitos, išliks.
Mano vaikystėje kaime buvo knygų badas. Tik laikraštį “Ūkininko patarėjas” turėjome arba “Ūkininką”, kurį prenumeruodavo tėvas. Ir kantičkas - giesmių knygas arba maldaknyges. O tokios knygos, kaip mes šiandien įsivaizduojame, nebuvo. Todėl kai atsirasdavo kapeikų ar rublių vienas kitas kišenėje laisvų, tai ir griebdavai tą knygą. Jos būdavo labai pigios, taip ir susikaupė pilnos lentynos. O išmesti gaila.
Kitados, dar savo gyvenimo pradžioje, galvojau: na, jei aš nepasinaudosiu ta knyga, gal mano anūkas ranką išties. Vėliau bandžiau atrinkti, didelę dalį išvežiau į kaimą, bet vis tiek daug liko. (Šypsosi.)
Upės tėkmės pagauti
- Artėja jūsų garbingas jubiliejus. Kas labiausiai įstrigę atmintyje per tas beveik aštuonias dešimtis metų?
- Viena svarbiausių - tai Sąjūdžio veikla, kuri tartum nuplovė nuo mūsų tai, kas buvo apnašomis benaikinantis mūsų kūną, dvasią. Už pečių arba šalia jautei pritariantį, paremiantį kitų alsavimą. Visa tai drąsino, kėlė, netgi vertė dalyvauti permainų, atkūrimo akcijose.
Manau, Sąjūdis išgelbėjo daug. Mes dabar nepajėgiame suprasti ir vertinti šito. Pagaliau bandome paslėpti vienokią ar kitokią savo ydą ar poelgį. O jų neišvengiamai atsiranda gyvenant - kiekviename gyvenime. Daugumai mūsų atrodė, kad užteks iškelti trispalvę, sugiedoti himną, ir jau visko atsiras ir vitrinose, ir žmonių kišenėse. Deja, taip neįvyksta.
Gal grįš kai kurios vertybės į žmonių širdis, dvasinį pasaulį. Manau, daug kas jau grąžinta ir įtvirtinta. Atrodė, kad jau tas patriotinis pasididžiavimas, reikšmingų Lietuvos įvykių prisiminimas yra prarastas. Bet gausūs tūkstantmečio renginiai parodė, kad visuomenei to reikia. Gal reikėtų į mokyklas grąžinti tuos pagrindinius kalbos, istorijos ir papročių akcentus?
Be abejo, žmogus iš šalies gali paklausti, ką aš veiksiu su tuo. Jei man Lietuvoje nėra nei darbo, nei ekonominės ar socialinės perspektyvos, tai čia neišgelbės nei Lietuvos tūkstantmetis, nei šimtmečiai ar Žalgirio mūšis. Išeitų, kad visa ko pagrindas yra ekonominis. Ir marksizmas, kad ir kaip iš jo tyčiotumės, suprato, kad tas dalykas sunkiai įvykdomas.
Vienas žmogus sunkiai orientuojasi ir sunkiai grabaliojasi tose sutemose. Todėl reikia neišvengiamai apie tai kalbėti, o ne tik atsiduoti laiko lyg upės tėkmei ir plaukti ten, kur neša. Kad ir kokį darbą dirbame, privalome bandyti sulaikyti tą mūsų tautiškumo užgesinimą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
