Gruodžio 2 d. suėjo 10 metų, kaip Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tą pačią dieną žinoma tapytoja Gražina Vitartaitė pakvietė Vilniaus rotušėn į parodos ir tapybos albumo “Kuršių nerija” pristatymą. Kelios dešimtys tapybos drobių, sukurtų per 15 metų...
- Įstabusis mūsų žemės pakraštys, pamiltas dailininkų, muzikų, literatų, kinematografininkų...
- Ne vien menininkų. Jis traukia visus, mokančius įsiklausyti į pirmapradę gamtą. Nes tokios ten dar labai daug. Ji turi ypatingą aurą, ypatingą energetiką. Ten jaučiu erdvės įtampą, vandenis, tolius, matau nuolat formą keičiančius debesis. Ten nieko nėra ramybės būsenos. Viskas kinta nuo vėjo, šešėlių, saulės atšvaitų, virpėjimo. Viskas bendrauja. Ir aš bendrauju su viskuo. Tarsi iškeliauju į pasaką. Klajoji su etiudininku po kopas ir visa, kas buitiška, slysta iš po kojų, kaip tas baltas bėgantis smėlis. Nebėra į ką atsiremti. Turi kilti į viršų.
- Turite galvoje egzistencinius pojūčius?
- Būtent. Pasijunti visai šalia slėpiningų dalykų. Toli nuo kranto iš smėlio kyšantis valties galas. Slenkančių kopų palaidoti kaimai. Gamta tiek pat puiki, kiek ir dramatiška, grėsminga. Leidiesi nuo Pilkųjų kopų link marių - sustok. Čia tyko klampaus žaliojo smėlio plotai.
- Kuršių neriją tapo daug kas. Žavisi senąja architektūra, etnografinėmis vėtrungėmis, krikštais...
- Mane labiausiai traukia tai, kas mažiausiai liesta žmogaus. Kas išgrynina, išvalo, pripildo kažko labai švaraus ir tikro.
- Kalbate kaip paskutinė pagonė.
- O mes savo prigimtine jausena ir esame pagonys. Stabmeldžiai. Gamtos garbintojai. Traukia prisiglausti prie kiekvieno medžio, paglostyti kiekvieną akmenį.
- Jūsų drobėse - ne tik labai realūs jusliniai išgyvenimai - kopų ramybė, karštas smėlis po kojomis, ypatinga raibuliuojanti šviesa, žvarbus vėjas prie jūros, vakare tyla prie marių, bet ir neapčiuopiami, nepaaiškinami, kurie realizuojasi netvariomis ažūrinėmis struktūromis, lyg kaleidoskope sukrentančiais ir vėl išnykstančiais ženklais.
- Taip ir yra. Natūroje vos spėju fiksuoti tai, kas skleidžiasi prieš akis: krūmų ir šešėlių raizginiai, virpantys šviesos blikai, juodžaliai pušynų masyvai, kokie būna tik Nidoje... O studijiniuose darbuose, nors ir tapytuose pagal plenerinius eskizus, atsiranda kažkas daugiau...
- Vizijos, miražai, antroji realybė?
- Galima pasakyti ir taip. Įsijungia vaizduotė, mąstymas.
- Ar gyvendama prie jūros einate stebėti saulės laidų, tų didingų Dievo plenerų?
- Einu. Tik ne Palangoje ant tilto. Ne su kompanija. Nuklystu su etiudininku kur nors nuošalėn į kopas ir tapau. Kad gamta imtų su tavim kalbėti, turi būti vienas. Tik tada ji atsiveria, įsileidžia. Išpučia iš tavęs viską, kas netikra. Sustoja laikas. Ateina labai realus amžinybės pojūtis. Pajunti tokį jėgų antplūdį! O grįžti į Vilnių - tarsi uždanga nusileidžia. Prisiminti prisimeni, bet jau nebe tas...
- Jūsų drobėse - ne tik lietuviškosios nerijos, bet ir Kaliningrado, Svetlogorsko (Raušeno, Rasytės) vaizdai...
- Išties daugybę metų tapau Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje. Bet lygiai taip pat esu kviečiama ir į Kaliningrado, Svetlogorsko plenerus. Anoje pusėje, už sienos, gamta labiau neliesta, atšiauresnė. Mūsų didžioji Parnidžio kopa akyse leidžiasi, nyksta, o ten smėlio kalnai dangų remia. Visiškai kitoks jūros krantas - status, akmenuotas...
- Turite didžiulę menininkės privilegiją: per kūrybą prisiliesti prie ypatingų dalykų.
- Prie jų gali prisiliesti kiekvienas. Į Kuršių neriją lietuviai turėtų keliauti kaip musulmonai į Meką - pabūti vienumoje, įsiklausyti į gamtą, išsivalyti, išsigryninti. Iš naujo atrasti save.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Gyvenimas"
