MEDUNEŠIS. Per dvejus pastaruosius metus Genovaitė Skrabulienė nutapė 12 didžiulių drobių ir kelias mažas. Kaip pati sako, inspiruota dviejų šaltinių - gamtos ir jausmų. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

- Esate žinoma tapytoja abstrakcionistė. Taigi „nieko nevaizduojanti“. Galėjote paveikslus tiesiog sunumeruoti, bet davėte jiems labai konkrečius pavadinimus. Kodėl?

- Nes man tai peizažai. Patirtys, išgyventos gamtoje, arba jos inspiracijos. Šitas geltonas - „Medaus nešimo metas“, tas žaliai violetinis - „Kai žydi alyvos“, tie rudi brūzgynai - „Pempių pėdsakai“...

- O tas giliai mėlynas? Lyg nakties dangus su švytinčiomis galaktikomis?

- Taip! Tai „Jonvabalių naktis“. Neperdėsiu pasakiusi, kad gamtai esu dėkinga už visą savo kūrybą. Tas jos dosnumas, ta nuolatinė kaita! Nesuprantu žmonių, nuolat nepatenkintų, kad „nėra oro“. Man nėra blogo oro. Užslenka debesis, ėmė dulksnoti lietus, papūtė vėjas - visa tai tik čia ir dabar. Jau niekada nebebus lygiai tokios pat akimirkos. Ypač mane žavi vėjas. Nematomas, negirdimas, bekvapis - jis valdo gamtą, varinėja debesis, lenkia medžius, kelia bangas. Panašiai ir su kūrybos impulsais -  kažkas gena, varo su tokia jėga! Bet nematai, negali įvardinti - kas.

- Ar einate prie daiktų jau su gatava palete, idėja, dažų deriniais?

- Išankstinę viziją dažniausiai turiu. Bet ji gali keistis, reikalauti, diktuoti. Aš pasiduodu. Ir gyvenime, ir kūryboje esu spontaniška, energinga. Jei tik pamatytumėt, kaip atrodau prie molberto! Šokinėju, puldinėju, kovoju. Būna, tapomas paveikslas nukrenta ant manęs. Atrodau baisiau statybininko, spalvota nuo galvos iki kojų.

- Aš taip ir įsivaizdavau, kad jūsų kūryba - džiazavimas prie molberto.

- Iš tikrųjų taip. Paglostau baltą drobę ir leidžiuosi į kelionę, nežinodama, kur atsidursiu. Vedama spontaniškų emocijų. Dirbdama gyvenu labai stipriame jausmų pasaulyje, kuriam atsiduodu visiškai, beatodairiškai. Gerai, kad manęs niekas nemato dirbančios. Nemato, kaip kartais apsiverkiu, jei nepavyksta.

- Maniau, kad ir pyktis, įsiūtis, neviltis gali transformuotis į spalvą, formą, šviesotamsą.

- Neigiamos emocijos nepadeda kūrybai. Bent jau man. Gal todėl, kad nuliūdusi, prislėgta tiesiog netapau. Tik negalvokit, kad mano gyvenimas rožėmis klotas, nes dirbu daug ir produktyviai. Liūdesys, melancholija, iliuzijos ir viltys - vienas gyvybingiausių kūrybos šaltinių. Mintys plaukia, ryškėja vizijos ir visa tai liejasi ant drobės.

- Dailininkams ir muzikams turėtų pavydėti žodžio meistrai. Jums nieko nereikia konkretizuoti, kaip sakė poetas, perkasti tūkstančius tonų rūdos dėl vieno grano radijo. Audžiate savo garsų, spalvų, šviesų, tinklus, o mes kaip lunatikai patys lendame į juos...

- Jeigu kas pasakytų, kad taip yra pagautas mano paveikslų, man tai būtų didžiausias komplimentas. Aš pati kliedžiu spalvomis. Jas matau prieš miegą. Sapnuoju spalvotus sapnus. Paveikslo viziją galiu susapnuoti. O tapant net saldu darosi - dedant dažus, ieškant perėjimų, niuansų. Kartais pagaunu save, kad pernelyg nusismulkinu svarbesnių, konstruktyvesnių dalykų sąskaita.

- Jūsų sūnus Simonas irgi tapytojas. Irgi abstrakcionistas. Bet jūsų darbų nesupainiosi.

- Nes jis vyriškesnis, drąsesnis, dramatiškesnis. Sakyčiau - konstruktyvesnis. Aš moteriškesnė, labiau niuansuota. Man svarbūs švelnūs spalvų persiliejimai, gradacijos. Sūnus - mano pirmasis žiūrovas ir patikimiausias kritikas. Nes puikiai jaučia spalvą, formą, kompoziciją. Mane dažniausiai stabdo: nenusismulkink, nenuklysk į detales, žiūrėk į esmę.

- Pabaigoje  noriu paklausti, ar šita įspūdinga paroda jubiliejinė?

- Jubiliejinė turėjo būti pernai lapkričio 27-ąją. Lapkričio penktąją jau viską turėjau. Patenkinta peržvelgiau svetainėje (ją ryžtingai paverčiau tapybos studija) išrikiuotus paveikslus. Pagalvojau: dabar atsipalaiduosiu, nueisiu į parduotuvę nusipirkti ko nors skanaus. Kažkokio impulso vedama sugrįžau nuo durų ir pažvelgiau į žalią ant grindų gulintį paveikslą. Kažko jame trūko. Paėmiau raudoną dažą ir nutrėškiau juo horizontalią liniją per visą tą žalumą. Vienoje vietoje linija nutrūko. Tegul taip ir bus, nusprendžiau. Einant per perėją mane nutrenkė automobilis...

Nenoriu pasakoti, kas atsitiko, ką patyriau ir iškentėjau. Tik noriu pasakyti, kad pasąmonė yra protinga. Ji siunčia mums žinias. Ne visada jas suprantame, perskaitome. Tikiuosi, jų yra užkoduotų ne viename mano paveiksle.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"