Garsai kalba geriau nei žodžiai

Šiaulietis kūrėjas, dėstytojas Gediminas Dapkevičius nemėgsta būti vadinamas kompozitoriumi ir kalbėti apie kuriamą muziką. „Garsai kalba geriau nei žodžiai“, - neabejoja G.Dapkevičius, priskiriamus vaidmenis nustumiantis šalin. Kūrėjas tvirtina iki šiol nežinąs, kas yra muzika, ir nenorintis žinoti. Jam svarbiausia - ieškoti ir atrasti.

- Jūsų kūrybos spektras platus: eksperimentinė elektroninė, holistinė muzika, džiazas, simfonija, opera... Kas jums šiandien įdomiausia muzikoje?

- Man įdomūs visi požiūrio taškai, o įdomiausia, kad tuos taškus galima keisti. Nebeįdomu, kai viskas pasidaro aišku.

Nors muzikoje yra tam tikri standartai, formos, naujumo momentas visada turi išlikti. Kūryboje turi atrasti. Kai viską susidėlioji į lentynėles, kūrybos nebelieka.

Man patinka vokiečių kompozitorius Karlheincas Štokhauzenas (Karlheinz Stockhausen), vienas žymiausių XX amžiaus vidurio moderniosios muzikos kompozitorių.

Kūryboje jis niekada nesikartodavo, kiekvienas jo projektas buvo ieškojimas, kiekvienas kūrinys - kaip atradimas. Jo muzika - ieškojimų muzika.

K.Štokhauzenas parašė vienintelį styginį kvartetą - „Malūnsparnių kvartetą“ („Helicopter Quartet“).

Kūriniui jis pasitelkė keturis tradiciškai kvartetui priskiriamus instrumentus. Bet čia tradiciškumas ir baigiasi. Muzikantai ne tik groja, bet ir „dainuoja“ partitūroje užrašytus skaičius.

Visa muzika atliekama muzikantams skraidant malūnsparniais virš miesto.

Kvartetą repetuojant, lygiagrečiai dirbo muzikantai, garso režisieriai ir malūnsparnių technikų komanda. Viskas sustyguota sekundžių tikslumu, partitūra irgi surašyta sekundėmis.

K.Štokhauzenas rašė operas, kurios nieko bendro neturi su tradicinėmis operomis. Į garsą, žodį žiūrėdavo naujai, lyg vaikas, pirmą kartą girdintis garsą, žodį.

Todėl kartais klausantis jo muzikos ištinka šokas, pajunti pirmapradę muzikos esmę. Man patinka toks požiūris į muziką.

Kita vertus, yra ir tradicijos. Viduramžiai, klasicizmas, romantizmas. Kiekviena epocha skirta tam tikram žmogaus dvasios formavimosi etapui.

Kiekvienai epochai besibaigiant, norisi ką nors keisti, laužyti sustabarėjimą, šablonus. Ieškant naujumo, svarbu nepaneigti buvusios patirties, kaip tai įvyko mums žinomos Rusijos revoliucijos atveju.

K.Štokhauzenas yra revoliucionierius, o Johanas Bramsas (Johannes Brahms) - atvirkščiai. Šis kompozitorius, gyvenęs vadinamojo romantizmo laikotarpiu, kai buvo madinga laužyti tradicijas, kūrė labai įtikinamą muziką klasicistiniais principais.

- Vienas iš jūsų kūrybos etapų - mitologija pagrįsti kūriniai „Indraja vejasi saulę“, „Vienaragio sapnai“, vizijų simfonija „Žaltys“. Kuo patraukė mitai?

- Mitas - tai tam tikros gyvenimo situacijos išgyvenimas. Karlas Jungas (Carl Jung) yra pastebėjęs, kad vidiniame mūsų gyvenime egzistuoja tam tikri šablonai, archetipai. Išgyvendamas mitą, išgyveni aktualią tuo metu situaciją. Visiškai išgyvendamas situaciją, sukaupi patirtį, kuri leidžia prie jos nebegrįžti.

Vizijų simfonija „Žaltys“ sukurta kitame etape. Kuriant „Žaltį“, man buvo įdomūs simboliai. „Žalčio“ atveju - rato simbolis.

Mitas, galima sakyti, yra vaikščiojimas tam tikru ratu. Jei mitą išgyventi, uždarai ratą.

Simbolinis mąstymas gimsta, kai suvoki, kad kiekvieno siužeto išgyvenimas - ratas. Ratas yra kaip pasaulis, kurį mes kiekvienas galime suvokti. Kiek aš tame pasaulyje galiu būti centre? Ar galiu save suvokti kaip tašką, iš kurio matau viską?

Ratas, centras pirmiausia yra susijęs su dievybe, absoliutu, absoliučios formos ieškojimu.

Pagoniškas saulės garbinimo ritualas simfonijos eigoje transformuojasi į savęs suvokimą, kai pats atsiduri rato centre. Centras yra Dievas. Tu esi centre. Yra religijų, kur „aš“ suvokiamas kaip Dievas.

Tai aš pavadinčiau kaip savo atsakomybės suvokimą už tai, kas vyksta šiam pasauly. Taigi Dievas yra visur - vaiko veide, gėlėje, šypsenoje, tavo širdy... Tokia vieno kūrinio istorija.

- Šiaulių universitete dėstote discipliną „Improvizacija ir kūryba“. Ko mokote studentų?

- Jei žiūrėsime siaurai, užsiimame muzikine improvizacija. Bet iš tikrųjų svarbu ne rezultatas, o vidinis kūrybos atradimo procesas.

Didžiausias improvizacijos tikslas - vidinų pasikeitimų, laisvės siekimas. Kad per garsą, grojimą praktiškai pajaustum, kas yra spontaniškumas, forma, mintis.

Improvizuodamas pamatai vidinių procesų mechanizmą, kokie mes skirtingi, kaip unikaliai kiekvienas galime veikti.

Nuskambėjus garsui, protas nustoja veikti. Garsas turi poveikį atjungti protą. Nebelieka konvertacijų.

Garsas veikia tiesiogiai, galima apsikeisti patirtimi, pasinerti į begalinį kosmoso dėsnių okeaną.

- Ar visuomenėje yra poreikis rimtajai muzikai?

- Poreikis visada yra. Kiekvienas nori tikrų, gilių dalykų. Problema, ką mums aplinka siūlo. Esame priklausomi nuo to, kas aplinkui vyksta, kaip formuojama politika.

Nori ar nenori, pradedi kalbėti apie prioritetus.

Visi - nuo kultūros ministro iki žemesnių grandžių - yra atsakingi už Lietuvos kultūrą. Mūsų visų reikalas, kokį norime matyti savo gyvenimą.

Dabar neatrodo, kad menininkai, kultūros žmonės galėtų paveikti kultūrinius procesus.

- Vienu metu esate gyvenęs ir kūręs Vilniuje. Jaučiate kultūrinę atskirtį tarp Vilniaus ir regionų?

- Atskirtis tarp Vilniaus ir provincijos dabar itin jaučiama. Jei Birštono džiazo festivaliui skiriama tik 10 000 litų, o Vilniaus projektams skiriami šimtai tūkstančių, tai labai iškalbinga.

Manau, kad maži miesteliai yra Lietuvos kultūros lopšys, nes ten mažiau išplėtota suprimityvinta, kopijuojama nuo vakarų jaunimo pramogų industrija, ten geresnė dirva atsirasti originalioms asmenybėms.

Gediminas Dapkevičius

Gimė 1958 metais Šiauliuose. Baigė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Menų fakultetą, studijavo kompoziciją pas kompozitorių Giedrių Kuprevičių ir profesorių Eduardą Balsį.

1981 metais su kompozitoriumi Gintaru Kizevičiumi Klaipėdoje įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje eksperimentinės elektroninės muzikos grupių „Solaris“.

Kūrė muziką teatrui, nekomerciniams filmams. 1986-1988 metais koncertavo su Lietuvos džiazo meistrais Neda Malūnavičiūte, Vytautu Pilibavičiumi, Aurelijumi Ščiuka.

1996 metais Šiauliuose įkūrė holistinės muzikos grupę „Vartai“.

Sukūrė mitologiniais motyvais pagrįstus kūrinius - muzikinius veiksmus - „Indraja vejasi saulę“, „Yaxkin“, „Vienaragio sapnai“, miuziklą „Melsvosios ugnies paukštė“, vizijų simfoniją „Žaltys“ sopranui, berniukų chorui, simfoniniam orkestrui ir elektroniniams instrumentams.

2008 metais įvyko koncertinė operos „Orpheo“ premjera. Su dainininke Saule Laurinaityte ir perkusininku Aurimu Povilaičiu yra paruošęs džiazo muzikos projektą „Kelias Nr.77“.

ŠU universiteto dėstytojas.