Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžianti Maskvoje "A|Ch" šokio teatro įkūrėja Anželika Cholina mėgaujasi galimybe dirbti su tokiais kultūros pasaulio grandais kaip režisierius Rimas Tuminas ir talentingiausi Maskvos aktoriai. Anželikos Cholinos spektaklis "Ana Karenina" įvertintas keturiose prestižinio Rusijos teatrinio apdovanojimo "Auksinė kaukė" nominacijose, choreografei įteikta Olego Jankovskio premija, Lietuvoje - Riterio kryžius už nuopelnus kultūrai, "Kristoforas" už geriausią choreografiją ir du "Auksiniai scenos kryžiai". Anželika Cholina pasakoja apie naujausius savo darbus.
- Netrukus Maskvos J.Vachtangovo teatro žiūrovai išvys jau trečią jūsų spektaklį. Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Maskvoje?
- Man atrodo, kad iš jos niekada ir nebuvau išvykusi: visas gyvenimas susijęs su tuo miestu. Tėvas Maskvoje mokėsi Architektūros institute, aš pati mokiausi GITIS (Rusijos teatro meno universitetas. - Aut. past.). Lemtingiausi turbūt buvo 2008 m., kai su seserimi Greta į Maskvą nuvažiavome be jokio plano - tiesiog pažiūrėti, kaip per laiką pasikeitė miestas. Užsukome pas ką tik J.Vachtangovo teatrui pradėjusį vadovauti Rimą Tuminą ir, žinoma, pokalbis pakrypo apie darbus. Seniai svajojau į Maskvą atvežti teatrą "A|Ch", norėjau savo dėstytojams GITIS išreikšti dėkingumą. Paklausiau Rimo Tumino, ar galėčiau savo šokio spektaklį atvežti į J.Vachtangovo teatrą. Maestro atsakė teigiamai, tik prieš tai liepė spektaklį pastatyti jo teatre. Iškart sutikau, nors vėliau, žinoma, sukaustė baimė. Laikui bėgant supratau, kad tai natūralus posūkis mano gyvenime: plečiasi erdvė ir reikia šį iššūkį priimti. Taip 2008 m. J.Vachtangovo teatre atsirado spektaklis "Moterų krantas'", 2012 m. "Ana Karenina". Šiais metais, subūrusi Maskvoje nepriklausomą artistų trupę, pastačiau "Carmen" ir štai lapkričio pradžioje J.Vachtangovo teatre dar viena mano premjera - "Otelas".
- Vis dėlto aktorius iš Maskvos atsivežėte repetuoti į Palangą.
- Tokias išvykas planuoju kiekvieną vasarą, man patinka, kad galiu aktorius nustebinti, sukurti tokią erdvę, kurioje jie galėtų ir dirbti, ir ilsėtis. "Otelą" repetuoju su tikrai ryškiomis scenos žvaigždėmis: Grigorijumi Antipenka, Viktoru Dobronravovu, Olga Lerman, Pavelu Techeda-Kardenu. Teatro sezonu jiems sunku susirinkti kartu repetuoti - spektakliai, filmavimai, - o per dvi savaites Palangoje galiu pastatyti esmines scenas. Nuolat būdami kartu, daug kalbamės apie spektaklį, tai - puikus laikas, nes aktoriai priklauso tik man. Be to, jie džiugina palangiškius kiekviename žingsnyje dalydami autografus.
- Rudenį gastrolių į Lietuvą atvykstančio J.Vachtangovo teatro spektaklio "Eugenijus Oneginas" choreografiją statėte jūs. Ar nebuvo sunku dirbti su Rimu Tuminu?
- Dirbti su tikru scenos Meistru visada įdomu, be to, tai - neįkainojama patirtis. Būdama J.Vachtangovo teatre, ateidavau pažiūrėti jo repeticijų, kartais šį tą patardavau, o dirbti statant "Eugenijų Oneginą" buvau pakviesta oficialiai. Maestro klausiau, kam jis mane kviečia, nes pats puikiausiai pastato bet kokį sceninį judesį. Jis neprisirišęs prie metodikų, taisyklių, todėl sukuria dar įdomiau, originaliau. Klausinėjau, kol gavau atsakymą: "Aš duodu mintį, o tu ją išrutulioji ir užbaigi." Spektaklyje vaidina sudėtingos, ryškios asmenybės ir dirbti su jomis, sudominti, įveikti jas - didžiausia užduotis, žinoma, ir malonumas. Teatre ir man, ir Maestro rūpi žmonės, istorijos apie juos. Net jeigu gyvenime esi ne pats geriausias žmogus, statydamas spektaklį gali atgailauti ir ten sukurti patį tikriausią idealų pasaulį, idealią meilę, parodyti žmonėms jų klaidas ir nuodėmes.
- Ar būnant Maskvoje nekamuoja tėvynės ilgesys?
- Svarbiausia Lietuvoje neužsibūti per ilgai, nes tada labai sunku išvažiuoti: pasineri į tą ramybę, nuostabią gamtą. (Šypsosi.) Vien ko vertas Lietuvos pajūris: čia ne Karibai, kur visą laiką toks pat mėlynas dangus, čia niekada nebūna taip pat. Be galo žavu. Žurnalistai Maskvoje klausia, kaip tokia maža šalis išaugina tiek daug aukščiausio lygio meistrų. Manau, kad žinau atsakymą: Lietuvoje mes dar turime laiko pabūti ramūs. Vis dažniau tas nuolatinis bėgimas, deja, į niekur, apgauna.
- Esate pakviesta kurti spektaklių Izraelyje, Kijeve, Minske, taip pat ne viename Maskvos teatre. Kas bus su teatru "A|Ch" Lietuvoje?
- Mano teatras bus tol, kol būsiu aš. Iš karto po gastrolių su "Ana Karenina" Rusijoje, jau spalio 1-ąją, šį spektaklį rodysime Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - tai bus vienintelis spektaklis Vilniuje. Iki metų galo taip pat aplankysime Kauną, Klaipėdą, Alytų, o Panevėžio publika matys spektaklį "Vyrai ir moterys". Spektakliuose vaidina aukščiausio lygio artistai iš Nacionalinio operos ir baleto teatro ir Vilniaus mažojo teatro aktoriai. Čia dar tikrai pastatysiu spektaklių ir tikiuosi, kad tai padaryti bus lengviau nei iki šiol. Juk sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi... Gal įrodžiusi savo svorį kitur, čia taip pat lengviau įkvėpsiu. Džiaugiuosi, kad mūsų žiūrovai išvys "Eugenijų Oneginą", tikiuosi, "Otelą" taip pat pavyks atvežti į Lietuvą. Kodėl gi nepasakyti tiesos: labiausiai noriu būti mylima Lietuvoje.
Parengta pgala dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“
