Esu kaltas. Nusidėjau poetui Algimantui Baltakiui. “Respublikos” ketvirtadienio pokalbiui jis man “užrodė” daktarą Bronislovą Burgį, Kauno technologijos universiteto docentą ir to paties universiteto gimnazijos direktorių, o aš taip uždelsiau... Net Baltakio jubiliejui nesuspėjau. Tegu tad šis vos vos pavėlavęs pasišnekėjimas būna Poeto jubiliejinė dovana “Respublikos” skaitytojui.
- Gerbiamas direktoriau, buvote ir esate vienintelis žmogus, iš kurio gavau “nešvepluojančią” SMS - lietuviškomis, o ne lotyniškomis raidėmis. O kaip tik tą dieną per televiziją žiūrėdamas laidą, skirtą Vasario 16-ajai, strykčiojau iš pykčio, kai viena mąstytoja intelektualė ėmė abejoti, ar bandymai laikytis įsikibus į lietuvių kalbą nestabdo mūsų integravimosi į pasaulį.
- Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita kalba, yra ne nacionalinis, o viso pasaulio turtas, vertybė. Jokiu būdu negalima nieko kalbinio prarasti, sumenkinti, supaprastinti. Vaikus reikia skatinti vartoti kuo turtingesnį žodyną (pavyzdžiui, pasakyti taip: “Daina graudyn ir įstabyn” - Jonas Aistis), įvairesnes gramatines konstrukcijas. Pasauliui mūsų su puskalbe nereikia, mes turime ateiti su sanskrito stiliaus garsais ir žodžiais...
- Bet daug kas, deja, eina ne įstabyn, o tik graudyn: mūsų vaikai net lietuvių autorių skaityti nenori. Tai, girdi, neįdomu, jie mieliau skaito pasaulinę literatūrą. Kas atsitiko? Neįdomi mūsų literatūra? O gal neįdomūs mūsų mokytojai?..
- Sakote, mokytojai?.. Mokytojos! Visi vyrai literatūros mokytojai yra raudonojoje knygoje - jų trikdyti nevalia. O mokytojos - lyriškos, gležnos, švelnios būtybės. Bet atsiranda kokia arši karjeristė, per kitų galvas prasimuša į valdininkes ir kad užriks: “Maironis geresnis už Širvį!” Žinoma, yra priešingai, bet ar humanitarės gali tai įrodyti? Ar apskritai literatūroje galima ką nors įrodyti? Juk tai ne teoremos! Staiga tos valdininkės valia paaiškėja, kad emigrantai parašė vos ne daugiau gerų kūrinių nei vietiniai. Kas paneigs? Tik tas, kas išdrįs užčiaupti tą valdininkę ir prakalbinti tūkstančius gerų literatūros mokytojų.
Būtina deideologizuoti literatūrą. Lietuviai yra parašę puikių kūrinių, pasaulinio fondo kūrinių, bet... nedaug. Sutinku, kai moksleiviams sakoma: tu turi tai perskaityti ne todėl, kad kūrinys - šedevras, o todėl, kad tai lietuvių literatūros kūrinys. Savos literatūros, žinoma, reikia perskaityti daugiau, nei, pavyzdžiui, latvių ar lenkų, bet moksleiviai turi būti mokomi suprasti literatūros kūrinio vertę nepriklausomai nuo to, kas jį parašė.
Veikia perdozavimo efektas. Egzaltuoti lituanistai, pseudopatriotai taip sureikšmino dešimtis lietuvių rašytojų, kad dabar ir vaikui aišku - jį verčia mokytis, o ne jam leidžia mokytis. Neleidžia mėgautis vertę turinčiais kūriniais. Galią turintiems valdininkams atrodo, kad jei tai parašė lietuvis, o jei dar ir kunigas, dar ir “teisingų” pažiūrų - kūrinys geras! Taip jau buvo: jei tai parašė komunistas, o jei dar ir raudonasis partizanas, partinis veikėjas - kūrinys geras.
- Bet argi galėjo tiek įtakos turėti atskiri, kad ir galios turintys, valdininkai? Manau, kad tai nesibaigiančių reformų žymė. Kiekvienas naujas švietimo ministras nori nušviesti padangę savo reformos šviesa... Tad vargšas mokytojas ir kraustosi iš proto nuo vis naujų reikalavimų...
- Nejuokinkite. Joks ministras jokių reformų nedaro! Kaip galima daryti, daryti, daryti reformą, o vieną dieną atsikelti nuo darbo stalo ir išeiti neatsigręžiant? Per dvidešimtį metų pasikeitė... O, išvardinkite visus buvusius ministrus!.. Jei pasiseks tai padaryti be interneto - rašau jums 10 balų...
Kiekvienas ministras ateidavo su 2-3 savo žmonėmis, pakeisdavo tik 2-3 netikusius darbuotojus. Bet juk tai niekai struktūroje, kuri panaši į mūro sieną! Ministras tik aršiau ar atsainiau propaguoja vieną kitą idėją, griežčiau ar švelniau baudžia akivaizdžiai švietimui kenkiančius valdininkus, sumaniai ar nelabai gauna švietimui daugiau ar mažiau lėšų, valstybės dėmesio.
Sakote, mokytojui keliami vis nauji reikalavimai?.. Niekas nieko iš mokytojo reikalauti negali! Juk jis Mokytojas! Tai jis visus išmokė ir iš visų gali pareikalauti. Mokytojas sporte, religijoje, mene yra autoritetas, guru, šamanas, Dievo vietininkas Žemėje. Deja, mokytojas mokykloje sutinka būti paslaugų teikėju, sutinka, kad kas nors (!) tikrintų jo pamoką, kad kas nors jį atestuotų. Koks menkysta valdininkėlis išdrįstų pamokyti, pavyzdžiui, profesorių Rimantą Benetį, kaip operuoti širdį? Mokytojas sutinka, kad jį mokytų dirbti visi, kas netingi. Kodėl? Todėl, kad jis nėra Mokytojas, ir tai žino. Todėl, kad jis bijo būti demaskuotas, kad nėra Mokytojas. O prarasti darbo ir algos nenori...
- Tai gal Lietuvoje mokytojų yra per daug? O kai yra per daug, jie negali būti geri - nėra konkurencijos.
- Taip, mokytojų yra per daug! Bet kas išdrįs jų skaičių sumažinti? Daug netikusių mokytojų reikėtų pakeisti geresniais, bet kur ta darbo laukianti gerų mokytojų eilė? Kada geriausi moksleiviai veržėsi į universitetus, suteikiančius teisę ir garbę dirbti Mokytoju?
Ir vis dėlto konkurenciją sukurti dar galima ir būtina: atleidžiamų mokytojų sąskaita mokyti pasiliekančius, padidinti jiems atlyginimus, leisti mokytojauti ir tiems, kurie neturi tinkamo diplomo, bet yra gimę mokytojauti. Kol to nebus, daug mūsų vaikų mokyklose bus ne mokomi, o dresuojami.
- Tai gal nederėtų stebėtis, kad mūsų jaunimėlis, vos gavęs atestatą, bėga mokytis svetur ir dažnai jau ir nebegrįžta?
- Netiesa yra ir tai, kad niekas negrįžta, bet dar didesnė netiesa yra tai, kad visi išvykusieji yra nuostolis valstybei. Ar mes nenorime, kad daugeliui Europos Sąjungos institucijų vadovautų lietuviai? Ar mes nenorime, kad bankininkų pasaulyje žymių lietuvių būtų ne mažiau, nei, pavyzdžiui, žydų? Ar mes nenorime, kad kiekvienoje Nobelio premiją gaunančių mokslininkų grupėje būtų po lietuvį? Iškilūs lietuviai pasaulyje - garbė ir nauda mūsų valstybei. Aimanuojantys ir tinginiaujantys lietuviai mūsų šalyje - našta ir gėda Lietuvai.
- Paprastai žmogus arba labiau linkęs skaityti, arba skaičiuoti... Dabar daugiau skaičiuojančių, vadinasi, skaitantiems turėtų būti sunkiau. O kadangi jūs - universalas, ir skaitantis, ir skaičiuojantis, vadinasi, esate pasmerktas, kad jums visada bus sunku. Visada skaudės galvą - arba kairįjį, arba dešinįjį pusrutulį. Arba abu iš karto. Kas jus tokiu universalu padarė? Koks nors keistas mokytojas?
- Aš turėjau Motiną ir Mokytojų. Matematikė Ona Rutkauskienė “darė” iš manęs matematiką, o lituanistė Teklė Matutytė - vos ne poetą. Pridėjus Motinos priesaką visomis išgalėmis siekti mokslo, pridėjus knygų rijimo periodą, augo smalsus, trokštantis žinių žmogiukas. Kartą pradėjęs - negali sustoti...
- Esate oficialiai paskelbtas Kauno proto riteriu. Ką tai reiškia - proto riteris? Kad yra protingas, bet neišvažiuoja iš Kauno? Tuomet gal reikėtų įsteigti ir Lietuvos proto riterių ordiną?..
- Proto riteris - tai pokštas. Gulėjau ligoninėje - negalėjau pasipriešinti. Seniai persirgau apdovanojimų liga. Kaunas gal ir nebūtų mano miestas, bet žmogus turi tris inkarus: amžių, darbą ir namus.
- Kas jūs, daktare Burgi? Baltakis jus vadina kompiuterių poetu... O kas jūs esate iš tiesų? Turiu nuojautą, kad profesija taip susipainiojusi, gerąja to žodžio prasme, su visais “hobiais”, kad kartais jūs pats nebežinote, kas yra kas.
- Esu tas, kuris jau bent dvidešimt metų nedirba. Santvarkos pakeitimas išlaisvino mane, pasijutau nesąs vergas, todėl nustojau dirbti ir ėmiau mėgautis tuo, ką veikiu. Tai taip gera, kad veiklos buvo vis daugiau ir daugiau. Dabar jau tenka minti stabdžius, nes negerai, kai dar visai sveikas žmogus numiršta iš laimės. Laimės veikti tai, ką nori, ir kaip nori. Laimės, kad nereikia bijoti veikti.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
