Po penkių minučių klausiu, ar tik Rimgaudas Karvelis nebus išmetęs burnelės. Klausiu po to, kai jis prisimena režisierių Romualdą Juknevičių sakius, kad aktorius kasdien turįs atrodyti kaip šimtą gramų įmetęs, turi degt aistra. R.Karvelis toks ir yra: akys kibirkščiuoja, kalba gestikuliuodamas, protarpiais pašokdamas ir suvaidindamas kokį trupinį iš buvusio gyvenimo, ir parodijuodamas, ir net padainuodamas prancūziškai. Kas sakė, kad liepos aštuntąją jam sueina aštuoniasdešimt?
- Aš kompanijose tik sulčių išgeriu ir girčiausias atrodau, nes daug kalbu, - numoja R.Karvelis. - 80 metų praėjo, būčiau rašytojas, galėčiau daug ką aprašyt, bet bijau klaidų gramatinių privelti, gėda bus. Ir rašysena bjauri: tuo metu, kai draugavau su mergaitėmis, laiškus joms perrašydavau, kad įskaitytų. Bet kas tų menininkų knygas, išskyrus juos pačius, beskaito? Galiną Dauguvietytę perskaičiau, Praną Treinį perskaičiau, Vladą Bagdoną perskaičiau, o apie mano suolo draugą Rolandą Butkevičių knygos nėra. Raginau vieną rašytoją jo imtis, o ji atsakė, kad niekas pinigų neduos, - nes nežinomas. O aš pinigų neturiu.
- Bet ir niekad nedegėt aistra turėti?
- Visą gyvenimą norėjau. Žinoma, norėjau, tik tie pinigai būtų nuėję ne duonai, bet projektams. Iš aktoriaus algos sunku tapti turtingam.
R.Karvelis sako tai be jokio liūdesio. Kai pristatė Jaunimo teatro metraštį, pajuokavau, kad veikiausiai bus išlošęs milijoną, nes tik retas paukštis drįstų valstybės stipendiją eikvoti ne asmeninėms reikmėms, bet filmui, kurį gali vadinti unikaliu dėl jame įamžintų istorinių spektaklių ir istorinių asmenybių. Šiemet Teatro dieną jis parodė trečią metraščio dalį.
- Buvau ir esu varijotas, bet gyvenau, - sako aktorius. - Pinigai yra nelaimė. Su protingais žmonėmis, kai pakalbi kokiame baliuje, - yra jų ir tarp komisarų, prokurorų, - jie sako, pone Karveli, viską mes žinom, viską suprantam, tik nieko negalim padaryt, nes viską valdo pinigai. Viso pasaulio nelaimė - pinigai: ir žudo dėl jų, ir nutyli, ir kombinuoja... Būsi principingas, viens du tave sutvarkys, o jeigu būsi lankstus, galėsi laviruot. Ir Seime pastebiu protingų ir dorų žmonių, bet ką jie gali padaryt; kaip chebra nubalsuoja, taip ir būna. O aktoriaus darbas įdomus.
- Ir šiandien toks atrodo?
- Kai pamatau gerą spektaklį, noriu būti artistu, kai pamatau blogą, galvoju: gal ir aš taip blogai vaidinu. - Jėzau, kam aš ėjau į artistus... Jaunystėje Kaune buvau toks chuliganėlis gerąja prasme, ir mano draugai buvo tokie pat - R.Butkevičius ir Vytautas Čibiras, Povilas Gaidys. Marijonas Giedrys buvo viena klase aukščiau. Mes ir vaidinome, ir cirko numerius išdarinėjome. Aš visko norėjau: ir pjeses rašyt, ir vaidint, ir režisuot, ir žaist futbolą, krepšinį. Dabar nežaidžiu, bet tebesu sirgalius, žiūriu rungtynes kaip savotišką spektaklį, kuris nepasikartos ir niekad nežinai, kuo baigsis. Gatvės muštynėms mums laiko nebelikdavo. Kaip gerai, galvoju, kad tais laikais nebuvo šou: eidavom į dramos teatrą, operas lankydavom. Dabar net Seimo nariai į teatrus nevaikšto, o žiūrėk, per „svogūnėlių“ šou - pirmose eilėse jų kaip prisėta.
- Iš tos aktorių kompanijos likot dviese su P.Gaidžiu?
- Čibiras būtų dar gyvenęs, bet jis taip rūkė, kaip ir Butkevičius, na, trys pakeliai per dieną. Ir Dalia Tamulevičiūtė rūkė, ir kavą gerdavo, visi jie jau išėjo. O P.Gaidys mažai rūkė, gert visai negerdavo ir išsilaikė. Aktorius turi visko patirt, visko pamatyt, bet kai kuriems aktoriams alkoholis buvo tragedija. Kiekvienam menininkui būna mėnesių nelaimingų, kai kurie neatsilaiko ir pradeda gerti, bet vargu ar alkoholis gali tokiais atvejais padėti. Vienu metu ir mane buvo pagavusi „čerkutė“: depresija, darbo nėra, aplink purvina žiema, bet pradėjau dirbt ir greitai atsigavau. Manęs netraukia alkoholis, bet mėgstu susėst kompanijoj daugiausia iki šešių žmonių, - nemėgstu jubiliejų, kai žmonių šimtas ir nieko negirdi ir nematai, - galiu ir prasėdėt naktį su draugais; prisiminimų daug.
Iš tų prisiminimų galbūt šis tas nubyrės žiūrovams - R.Karvelis sako sulaukęs Teatro sąjungos pirmininko Ramučio Rimeikio pasiūlymo dviese su aktoriumi Rolandu Kazlu surengti linksmų prisiminimų vakarą. Apie kolegą R.Karvelis kuo geriausios nuomonės; kartu sėdi grimo kambaryje, gerai sutaria, o jau talentas - išskirtinis. Abudu nepėsti. Jei R.Karvelio atmintis neapvilia, pirmą veikalą atėjęs į Jaunimo teatrą R.Kazlas suvaidino būtent su juo, R.Karveliu. Pjesė, anot jo, buvusi silpna, bet jie atsigriebdavo improvizuodami, kaskart kitaip, kaskart įterpdami naujų, net politinių niuansų, dėl ko tėveliai, savaime suprantama, džiūgavo labiau negu vaikai. R.Karvelio nuomone, žmogui be fantazijos, nemokančiam improvizuoti reikėtų aplenkti sceną. Jis žavisi režisieriaus Rimo Tumino išmone, blykstelėjusia šį birželį, kai jis, J.Vachtangovo teatro vadovas, nuvežė į Ženevą spektaklį „Dėdė Vania“. Keistuolis iš salės, nelygia eisena su buteliu pakilęs scenon ir pasiūlęs dėdės Vanios vaidmenį atliekančiam aktoriui Sergejui Makoveckiui gurkšnį, buvo jis. Aktorius sutriko tik akimirksnį, o žiūrovams liko įspūdis, kad viskas buvo režisieriaus sumanyta. Taip R.Tuminas pasveikino garsų aktorių su 55-uoju gimtadieniu. „Gražu improvizacijos scenoje“, - daro išvadą R.Karvelis ir pagardina ją istorija iš nuosavo repertuaro: vienąkart aktorių Antaną Šurną pasveikinti atėjo įspūdinga moteris, atkišo gėlių ir širdingai pabučiavo; Šurna suglumo („tokios panos nepažįstu“), o pasirodo, kad ja nusigrimavęs buvo aktorius Saulius Sipaitis.
R.Karveliui taip ir nepavyko padirbėt su R.Tuminu, užtat pasisekė išvysti jo krikštą teatre. Gaila, neliko nei nuotraukos, nei vaizdo įrašo, kaip tuometinės konservatorijos antro kurso studentas R.Tuminas Jaunimo teatro spektaklyje „Vaivorykštė“ vaidina R.Karvelio personažo anūką.
- Ot kas gerai, - sako R.Karvelis, - jis myli artistą. Yra režisierių, kurie myli tik save ir savo pastatymą, o aktoriai jiems - marionetės. Pažinau daugybę režisierių, ir gerų, ir komiškų. Klaipėdoj vaidinau pas režisierių Vytautą Jasinską, jis vadovavosi klausa: nata ne ta, žemiau, žemiau, nurodinėdavo. Kartą žiūriu - kolegos tekste pilna rodyklių aukštyn, žemyn, suprask, kur balsą pakelti, kur nuleisti. O R.Juknevičius buvo dievas. Būdavo, ateina šeštą valandą, vaikšto po sceną su tekstu (mudu su Algirdu Grašiu pasislėpę žiūrim) ir apšvietėjams diktuoja, kur ką kokiu momentu apšviest. Jis pas V.Mejerholdą buvo mokęsis, visko prisižiūrėjęs. Man patiko, ką A.Šurna pareiškė apie režisierius. Jie esti trejopi: talentingi, kuriais tiki ir kuriuos dievini ir tampi moliu jų rankose; protingi, kurie draugiškai dirba ir, jei aktorius ką protingo siūlo, priima; trečios kategorijos režisieriai yra kvaili, patys būdami silpni, jie atmeta viską, ką pasiūlo aktorius.
Jubiliejumi Jaunimo teatro metraštininko projektai nesibaigia: baliaus ta proga nebus, bet gal kokią nors programą sugalvos iki rudens. Gal net loterijoje pasiseks: juk dukart tą patį mėnesį ir tą pačią dieną yra išlošęs po aštuonis šimtus litų. Pinigai labai praverstų ne tik jubiliejui; nenuorama artistas dar norėtų (ir tikisi) sukurti du filmus iš teatro istorijos ir užbaigti juos 2015-aisiais, jubiliejiniais teatro metais. Ir suvaidinti R.Karvelis dar su trenksmu galėtų. Kad ir Ezopą, kuris neblunka iš jį mačiusiųjų atminties. Kad ir Gorodnyčių N.Gogolio „Revizoriuje“, apie kurį svajojo nuo studijų dienų...
- M.Čechovas yra pasakęs: drąsa - tai talentas, o man drąsos pritrūko. Dabar nebebaisu. Ir apsijuokti nebebaisu. Galiu ir kiną statyt. Nereikia man režisieriaus. Pasiimu gerą trupę ir darau. Aš mintyse esu pastatęs „Hamletą“, „Revizorių“, aš suvaidinčiau visą Hamletą dabar, aš milijonus jų mačiau, net Michailą Astangovą, atlikusį jo vaidmenį sulaukus 60 metų, - prie tarybų valdžios buvo tokia mada, kad pagrindinius vaidmenis gaudavo teatrui nusipelnę seniai... Nemėgstu aš grybaut, nemėgstu meškeriot, neturiu jokios sodybos. Ateitumėt į mano butą, pamanytumėt, kad į parodą atėjote: nemėgstu remonto ir kad tapetų nereikėtų keisti, sienas nukabinėjau nuotraukomis ir paveikslais. Kai kurie sūnaus (dailininko Naglio Karvelio - red. past.), kiti dovanoti. O jau nuotraukų pats padarau, tai mano hobis. Visas mano gyvenimas - teatras. Jeigu ne jis, būtų neįdomu gyvent... Kas čia daugiau, be jo, yra gyvenime?..
Rolandas Kazlas, Nacionalinės premijos laureatas, aktorius:
Tie, kurie daugiau ar mažiau pažįsta Rimgaudą Karvelį, neduos sumeluoti, kad nors trumpam susitikus su šiuo reto grožio žmogum, susidaro įspūdis, jog jis visada tarsi ateina iš puikios, nesibaigiančios šventės, fiestos, nuostabių rungtynių, kuriose mūsiškiai iškovojo pergalę, įmušę efektingą pergalingą įvartį... Tokia tad gerų emocijų lavina užlieja tave iš tos pusės, iš kurios ateina Rimgaudas. O gal tiesiog jis pats ir yra ta gaivi banga, geroji naujiena, tikras, nesuvaidintas džiaugsmas. Žmogaus džiaugsmas, susitikus kitą žmogų. Tai taip reta šiais laikais... Ir tokių žmonių, kaip Rimgaudas Karvelis jau reta, tiksliau, jis - vienintelis toks.
Sutapimas ar ne, tačiau geriausias mano vaikystės kiemo draugas buvo vardu Rimgaudas. Ir štai jau dvidešimt metų geriausias grimo kambario draugas taip pat tokiu pat vardu. O mūsų net inicialai vienodi - RK (dar vienas mažas sutapimas). Vis galvoju, kokia gi R.Karvelio, kaip aktoriaus, paslaptis? Bet kokia literatūra, dramaturgija, forma, kad ir kokia ji stipri būtų, scenoje kapituliuos prieš gyvą, įdomų aktorių, jo energetiką. Todėl net tokie klasikai, kaip S.Šaltenis, A.Čechovas, Moljeras, A.Kamiu (A.Camus) ar Sofoklis, visada pralaimės dvikovoje su Karveliu. Tiesiog Rimgaudas tuos jų personažus „sukarvelina“, suteikia jiems savo unikalaus žmogiško žavesio, temperamento, spalvingumo ir nuo to spektaklis ir vaidmuo tik laimi. Mažiau išraiškingi aktoriai daugiau gauna iš dramaturgo, režisieriaus, o Rimgaudas yra dosnus - jo savybių užtenka visiems. Kai jis yra scenoje, jis įdomesnis ir už režisieriaus sumanymą, ir vaidmens rėmus. Karvelį įrėminti yra nepaprastai sunku, o ir nereikia.
Net keista pagalvojus, kad Rimgaudui - 80. Jam ir pačiam turbūt keista, nes yra savybių, bruožų, kurie nesensta niekada. Pagal jo jaunatvišką polėkį, beveik vaikišką mokėjimą džiaugtis, stebėtis, reaguoti, pasitikėti ir tikėti, Rimgaudui Karveliui būtų galima duoti 8 ar amžinus 18 metų. Taip turbūt ir turi elgtis ir gyvent stiprus žmogus. Galbūt yra nemažai ir liūdesio, ir vienatvės, ir slogių minučių, bet jis pasiliks tai tik sau, o mums tarsi sudarys įspūdį, kad jo dienos - „kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“.
Beje, dabar pagalvojau, ar Rimgaudas mėgsta valgyti vyšnias? Štai klausimas yra koksai... Ko gero, ne. Žinant jo atidų rūpestį savo sveikata, manau, kad vyšnios jam gali kelti įtarimą ir būsimą pavojų sveikatai ir savijautai. Jau ką Rimgaudas Karvelis mėgsta tai - kepsnį, karbonadą. Valgo juos beveik 80 metų ir todėl, manau, yra nesusiraukęs kaip nuo vyšnių, o žvalus, linksmas ir beveik neturi nė vieno žilo plauko galvoje. Gal tik kelis, o ir tie tik antakiuose... Gražaus jubiliejaus proga linkiu Tau, Mielas Drauge, skanaus, šventinio Lietuvos formos karbonado, skaniai iškepto tavo mylimų bičiulių gerame restorane ir, žinoma, daug gražių gražių moterų sveikinimų. Būk laimingas ir ramus - esi visų mylimas. Nemylėti Tokio Puikaus Karvelio tiesiog būtų nuodėmė.
Parengta pagal diernaštį "Respublika"
