respublika.lt

Abejingumas pateisinimo neturi

2015 liepos mėn. 12 d. 13:34:02
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Su vaikų ir suaugusiųjų visuotinai pripažinta poete, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Ramute Skučaite apie atšiaurias gyvenimo patirtis pasišnekėti užsimaniau perskaitęs ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jos poezijos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurioje - artimųjų netektys, tremtis, šulinin sumesti generolo Kazio Skučo ordinai... Ir visa tai vainikuojančios eilutės: „Neišdavus gyvų - ir mirusių neišduosiu.“

 

- Suprantu, kad poezija neprivalo būti siužetinė, neprivalo pasakoti jokios nuoseklios istorijos, todėl nėra tikslinga klausti, apie ką ji, tačiau jeigu manęs kas paklaustų, apie ką jūsų naujoji ne vien eilėraščių, bet tikrai vien poezijos knyga „Nepaslaptis tokia balta“, sakyčiau, kad apie Sibirą - skaudžiausią gyvenimo patirtį, visą jūsų gyvenimą suskaldžiusią į „iki“ ir „po“...

- Ne tik suskaldžiusią - užliejusią savimi visą gan netrumpą gyvenimą „po“ ir turiu pripažinti, kad tas „užpilas“ kasmet vis tirštėja.

- Todėl ir norėjau paklausti, kokį jūsų sielos veiksmą ženklina ši knyga? Siekiate su ta patirtimi susitaikyti? Ją išsaugoti? Kodėl kalbate būtent apie tai?


- Atsakymas, ko gero, nebus tikslus, tačiau man atrodo, kad manoji atmintis dabar stengiasi išrankioti iš viso, kas buvo, gera. Ir tik tai, kas gera, išsaugoti. Kitas patirtis tik parodyti ir jau visam išmesti. Lai užmarštin keliauja pyktis, nuoskaudos, nepritekliai - tačiau tegu išlieka medinė rožė tarp Sibiro pusnynų, išdrožta vyriškio, niekada nemačiusio gyvos rožės, sutikti nuoširdūs žmonės, jų žvilgsniai, poelgiai, palinkėjimai...

- Lai išlieka generolo ordinai, įvynioti į staltiesę ir nuskandinti šulinyje... Apie tai, beje, niekada niekur nesate pasakojusi.

- Nepasakoju tik todėl, kad nėra kas klausosi. Taip, tai mano tėvo brolio - generolo, paskutinės prieškarinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministro Kazio Skučo - ordinai. Atsimenu ir tą dieną, kai jis atvežė mano tėvui juos lagamine ir, nujausdamas savo likimą, paprašė saugoti.

Kol JAV dar buvo gyva jo duktė Birutė Skučaitė-Cidzikauskienė, mėginau imtis žygių, kad generolas K.Skučas istorijoje ir mūsų atmintyje būtų reabilituotas, nes, pasak jos, šis aktas svarbus ne tik K.Skučo atminimui, bet ir pačiai Lietuvai - juk suimtas ir Maskvai išduotas jis buvo mūsų pačių rankomis.

Nuėjau pas tuometinį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, pasikalbėjome apie tai ir, ačiū Prezidentui, jo valia generolas K.Skučas buvo po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Tačiau dekreto, kad Lietuvos valstybė reabilituoja jį kaip nekaltai nužudytą, taip ir nesulaukėme, nes Lietuva - parlamentinė, o ne prezidentinė valstybė, todėl šalies prezidentas tokių galių paprasčiausiai neturi.

- O Seimas, spėju, tokio dekreto priimti nepanoro, nes didesnioji Seimo narių dalis nė žinot nežino, kas toks buvo Kazys Skučas ir kas apskritai jam nutiko?

- Na, jūs čia, suprantama, ironizuojate, bet iš tiesų laikui bėgant viską pasiglemžia neatšaukiama, abejinga užmarštis. O kai su užmaršties zonos plitimu nekovojama, kai prarasti nacionalinę atmintį Lietuvoje šiandien tampa gero tono ženklu, tikrai nereikėtų stebėtis, jei nustosime prisiminti ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardus, ir istorines Lietuvos datas, ir savo valstybės pavadinimą... Dabartinis pasaulis, užuot praeitį analizavęs ir mėginęs ja remtis, vienu gaistu ją atmeta, tarsi jis pats nebūtų praeities tąsa, tarsi pats viską štai šią akimirką iš naujo būtų sukūręs. O juk be pagarbos praeičiai neįmanoma ir savigarba.

- Nuo čia ir turėtų prasidėti Tautos savigarba. Jeigu žmogus, viską puikiai suvokdamas, tiesiogine šio žodžio prasme paaukojo save Lietuvai ir net neteisė jos už išdavystę - už tai, kad jį sąmoningai atidavė nužudyti svetimai valstybei, tai nejaugi neprivalome bent po mirties jo atminimo pagerbti?


- Jau suimtas, klausiamas, ką mano apie tokį Lietuvos valstybės poelgį jo atžvilgiu, giliai atsidusęs tepasakė: „Matyt, tep reikėjo“, šiais žodžiais pasakydamas, kad savo aukotojams atleidžia, kad sutinka pasitikti kankinimus ir mirtį, jeigu iš jo to nori Lietuva.

Beje, jis turėjo pakankamai laiko ir puikiausių galimybių pabėgti, tačiau nepanoro. Man jo duktė pati pasakojo, kaip jam palydint šeimą link sienos prie jų privažiavo policijos automobilis ir pareigūnai atstatė į jį šautuvus... Generolas tik nusišypsojo, ištarė: „Vyrai, aš niekur neketinu bėgti, nuleiskit ginklus“ ir jų akivaizdoje į skutelius sudraskė savo užsienio pasą...

- O tas šulinys su jo ordinais tebėra?

- Nebėra. Šulinio būta Panevėžio miesto ribose, ten lig šiol stovi namas, kuriame augau, tik, žinoma, perdarytas jau neatpažįstamai. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje esu pasakojusi apie tuos ordinus įvairioms valstybės institucijoms. Karo akademija lyg ir ketino imtis veiksmų tuos ordinus išsikasti, tačiau apsigalvojo. Kas žino, gal kasinėjimams negavo dabartinių žemės savininkų sutikimo?.. Nenustebčiau. Man nebuvo leista net užeiti pasižvalgyti į savo vaikystės namus...

Gal todėl vis dažniau pagalvoju, kad tie ordinai Lietuvos žemėje turbūt „jaučiasi“ jaukiau, nei jaustųsi kokiame dabartiniame muziejuje.

Sakote - reikėtų atkurti teisingumą, pagerbti atminimą... Jeigu būtų norima tai padaryti, kodėl nepasinaudojus manimi? Senojoje prezidentūroje rengtame K.Skučo atminimo renginyje iš kalbėjusiųjų buvau vienintelė, prisimenanti jį kaip žmogų. Ko gero, šiandien, išskyrus mane, daugiau jį mačiusių gyvą apskritai jau nebėra. Na, manieji prisiminimai tebūnie vaikiški, bet juk kliaujuosi ne vien jais - esu nemažai bendravusi ir su K.Skučo dukra Birute, kurios šiandien jau irgi nėra tarp gyvųjų...

- Menu, kartą man esate pasakojusi apie prabangią lėlę, gautą iš K.Skučo dovanų.

- Tarp brolių - Kazio ir Jono (mano tėvelio) - buvo labai artimas dvasinis ryšys, tad K.Skučas mūsų namuose viešėdavo ne taip jau retai. Visada laukdavau jo atvažiuojančio. Man patiko jį stebėti - gražų, aukštą, orios kariškos laikysenos ir aukštos inteligencijos vyrą, patiko klausytis suaugusiųjų kalbų prie vaišių stalo...

Mano mama nuolat sakydavo, kad aš į K.Skučą esu panaši - kad turiu kažkokį gestą ar veido išraišką, kurios jai net šiek tiek nejauku, - mat lygiai tokią turėjo ir generolas.

Na, o ta lėlė... Šiais laikais nelabai politkorektiška apie ją pasakoti, nes tai buvo lėlė negriukė. (Juokiasi.)

- Metaforiškai būtų galima pasakyti, kad už tą lėlę ir išvažiavote į Sibirą?

- Metaforiškai galima pasakyti ir taip. Kazį paskutinįsyk pas mus svečiuose mačiau 1940-aisiais per Velykas. Tuojau po to jis ir buvo suimtas, kitais metais - sušaudytas Butyrkų kalėjime. Tų pačių metų liepos 12-ąją areštavo mano tėvą - Panevėžio apskrities mokyklų inspektorių, tautininką, inteligentą (lageriuose tais pačiais metais jis mirė badu).

1941-aisiais turėjome būti išvežtos ir mudvi su mama, bet atsitiktinai tą dieną nebuvome užtiktos namie - viešėjome pas mamos seserį Biržų apskrityje. Mamą areštavo jos gimimo dieną - lapkričio 12-ąją, 1945-aisiais. Galiausiai 1949 metais į Sibirą išvažiavau ir aš...

Mama, dešimtį metų iškalėjusi Vorkutos ir Mordovijos lageriuose, atvažiavo į Zimą - manosios tremties vietą, - vienintelius tuo metu turimus mūsų namus. Štai tokia tos lėlės kaina...

Beje, tokios dienos kaip ši, kurią šnekamės, - alsuojančios karščiu ir spiginančios žydru dangumi be jokio debesėlio, - nuo anų laikų man dvelkia skausmu ir neviltimi. Būtent karštis, dulkės ir begalinė vienatvė buvo tai, kas Sibire mane pasitiko... Todėl tokios dienos, kurias paplūdimių poilsiautojai vadina gražiomis, man išties yra baisios, išpustančios iš atminties laiko, atrodytų, storai užklotus, jau pamirštus skaudulius.

Skaudulius, bet jau nebe nuoskaudas... Tiesa, pradžioje (kaip ir visi tremtiniai) čia buvau laikoma fašiste, tačiau labai greitai (ilgiausiai po pusmečio) visa tai praėjo, atsirado nuoširdus žmogiškas santykis, paskirais atvejais - bičiulystė. Bendras skurdas labai greitai suartina, o mūsų surasti vietiniai Sibiro gyventojai buvo tokie neturtingi, kad duona ten net ir šeštajame dešimtmetyje buvo išduodama pagal korteles - iš pat ankstyvo ryto speige ar karštyje prie duonos stūksodavo eilės žmonių...

Per ilgą savo gyvenimą aiškiai suvokiau, kad nei gėris, nei blogis tautybės neturi. Ne tautybė, ne socialinė padėtis ar ideologinės nuostatos nusako žmogaus turinį, o jo moralė, jo požiūris į save ir santykis su kitu žmogumi. Manau, būtent apie tai ir yra manoji knyga.

- „Neišdavus gyvų - ir mirusių neišduosiu“, - parašėte apie savąsias paslaptis, kurių šiandien jau nebėra kas norėtų atskleisti. Deja, kalbant apie Lietuvos valstybės ir už ją galvas miškuose, lageriuose, kankinimo kamerose paguldžiusių jos sūnų santykį, reikėtų sakyti, kad, kartą išdavusi gyvus, šiandien ir dar sykį - jų atminimą išduoda?

- Tą kartą jie buvo išduoti iš baimės, šiandien - iš abejingumo. Anų dienų baimę aš prisimenu - ta baimė dažnu atveju nebuvo egoistiška, bijoma dažniausiai buvo ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų, dėl savo šeimų - dėl daugybės žmonių gyvybių. O abejingumas... Jis, manau, jokio pateisinimo neturi.

Šioje knygoje rašau apie Vilniuje prieš metus matytą būrelį vaikų, it futbolo kamuolį spardančių negyvą kačiuką. Praeidama neišdrįsau tų vaikų pagraudenti. Neišdrįso ir dar tuzinas suaugusiųjų - neatsirado pasakiusių, kad tai, ką jie daro, žiauru, gyvuliška ir šlykštu...

Manau, būtent šitai ir yra mūsų valstybę bei mūsų sielas nuožmiausiai naikinantis užkratas - asmeninis kiekvieno mūsų abejingumas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NELAIMĖ: Ketvirtadienio popietę Elektrėnų kelyje lengvasis automobilis BMW mirtinai traumavo į kelią išėjusį vyrą. Jo asmenybė kol kas nenustatyta.
  • DVYLIKTA: Insbruke (Austrija) vykstančių Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) dailiojo čiuožimo varžybų „Alpen Trophy“ solisčių grupėje lietuvė Greta Morkytė užėmė 12-ąją vietą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar savo mieste matėte žmonių, kurie dalyvavo „Raudono baliono“ akcijoje?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +4   +7 C

    0  +4 C

 

   +4  +3 C

  +6   +9 C

   +3  +6 C

 

   +3  +8 C

 3-8 m/s

 1-2 m/s

 

   1-2 m/s

 

USD - 1.1296 PLN - 4.2911
RUB - 76.3414 CHF - 1.1395
GBP - 0.8705 NOK - 9.5990
reklama
Ukis 2018