Lietuvoje - viskas proporcinga. Tragiškai išaugus bedarbių skaičiui auga ir valdžios norai daugintis bei veistis naujose gūžtose. Nesvarbu, kad tokie norai kainuoja milijonus litų. Svarbu, kad neišnyktų riba tarp valdžios ir bedarbių.
Šiandien iki 325 tūkst. žmonių išaugusi Lietuvos bedarbių armija ir šalies valdžia yra skirtingose barikadų pusėse. Tačiau ką reikės vadinti valdžia, jei bedarbių gretas papildys šių dienų valdininkai? Negi valdžia bus bedarbis Petras ar bedarbis Jurgis? Nesolidu.
Matyt, tai supranta ir Seimo draugų grupė, iš peties užsimojusi jau kitąmet steigti dar vieną valdininkų gūžtą - Pabradės savivaldybę. Šiai rožinei valdžios svajonei įgyvendinti reikėtų viso labo tik 11 mln. litų. Argi tai pinigai? Turbūt ne. Nes nuo algos iki algos gyvenantys Lietuvos piliečiai tokių pinigų net sapnuose nėra matę.
Plos katučių pabradiškiai, turėdami merą, vicemerą ir administracijos direktorių su visu biurokratiniu aparatu savo pašonėje. Panorėjus išsakyti valdžiai viską, ką apie ją galvoja, vietos žmonėms nebereikės vykti į Švenčionių rajono savivaldybę. Diskusijų šou tarp valdžios ir žmonių bus galima surengti čia pat, Pabradėje. Įdomu tik kieno sąskaita?
Keista, kad valdininkų dauginimosi planai brandinami viešai kalbant apie valstybės valdymo optimizavimą - įvairaus lygio vadovų mažinimą. Vien per keturis šių metų mėnesius Lietuvoje užregistruota 134,4 tūkst. bedarbių. Nekelia abejonių, kad didžioji dalis šių darbo netekusių žmonių - mokesčių naštos ir sunkmečio palaužtų privačių įmonių darbuotojai. Kurie niekada netaps biurokratais. Nes dirbti sugeba, tik neturi ką. Kurie greičiausiai papildys išeivių iš Lietuvos gretas.
Nekelia abejonių ir tai, kad darbo netekę valdininkai šioje bedarbių armijoje sudaro mažumą. Nes dažnas valdininkas “optimizuojamas” pagal principą: atlaisvink šią kėdę, persėsk ant kitos. Kad ir ant tos, kuri bus pastatyta naujai kuriamoje savivaldybėje.
Pagal valdžios planą, parengtą dar 2006-aisiais, naujų savivaldybių Lietuvoje turėjo pridygti kaip grybų po gero lietaus. Ir Ariogaloje, ir Kuršėnuose, ir Merkinėje - kone visur, kur dar galima pastatyti šiltų kėdžių valdininkams. Tačiau vietos bendruomenės entuziazmu netryško. Žmogui labiau rūpi tai, kaip išmaitinti savo šeimą. O ne tai, kaip sočiai prišerti naujai iškeptą valdininką.
Ką valdys it triušiai besidauginantys valdininkai, jei Lietuvos žmonės, gelbėdamiesi nuo tokios valdžios, masiškai emigruoja į kitas šalis? Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iš mūsų šalies jau emigravo apie pusė milijono žmonių. Beveik penktadalis darbingo amžiaus gyventojų. Emigracija didesnė už imigraciją yra penkiose Europos sąjungos valstybėse, tačiau pagal šį rodiklį tvirtas lyderės pozicijas turi Lietuva. Bent turime kuo didžiuotis.
Negi valdininkai rengiasi valdyti studentus ar pensininkus? Dažnas jaunuolis šiandien renkasi studijas užsienyje, kurios yra pigesnės nei Lietuvoje. Įgijęs išsilavinimą dažnas ir šaknis įleidžia svečioje šalyje, priėmusioje jį kaip savą. O valdžiai pasišovus didinti pensinį amžių iki 67 metų Lietuvos pensininkai vyrai ateityje greičiausiai išvis išnyks nuo žemės paviršiaus. Kaip mamutai. Nes vyrai, it kokie nesusipratėliai, Lietuvoje sugeba išgyventi vidutiniškai tik iki 66,3 metų.
Planus didinti savivaldybių (ir valdininkų) skaičių Lietuvos politikai dangsto tauriais norais artinti valdžią prie žmonių. Tų, kurie dar tik rengiasi emigruoti. Tų, kurie šiandien, gelbėdamiesi nuo bado, keičia savo auksinius dantis į duoną. Ir tų, kuriuos ta pati valdžia artina prie žemės. Tikrai. Priartėti prie tautos valdžiai jau seniai laikas.
