Valdžia, pamynusi švietimo svarbą, vieną po kitos uždaro mokyklas ir bibliotekas. Sako, kad iš taupumo. Vargu. Greičiau valdininkai švietimo genocidą vykdo žinodami, kad neapsišvietusią tautą suvaldyti kur kas lengviau nei knygose išminties besisemiančius žmones.

Štai uostamiestyje mėnesiui uždaryti net keturi bibliotekos padaliniai. Uždarius šiuos viešosios bibliotekos filialus per mėnesį tikimasi sutaupyti apie 10 tūkst. litų. Ar nevertėtų išvis tas bibliotekas uždrausti? Tiek pinigo valdininkai sutaupytų! Ir žmonės tuščiai nekiurksotų akis į knygas įsmeigę. Eitų dirbti. Ir uždirbtų dar daugiau lėšų skurstančiai valdžiai paremti. Po darbų nuvargę žmonės nebeturėtų jėgų rinktis mitinguoti prie Seimo, o ilsėtųsi patiesę kojas ant krosnies. Iki kito ryto.

Prie to jau artėjame. Klaipėdos bibliotekos po mėnesio dar turėtų atverti duris, o štai mokyklos įvairiuose šalies kampeliuose jau uždaromos visam laikui. Nes jos nepelningos. Švietimo įstaigų pelnu susirūpinę valdininkai mokyklų langus užkala dažnai nė neįsigilinę, kuriuo atveju bus prarasta daugiau: ar mokant pyplį šalia namų esančioje mokykloje, ar kas rytą jį vežiojant į mokyklą, esančią už keliolikos kilometrų nuo namų.

Tačiau nuo kada švietimas turi nešti pelną? Remiantis dabartine švietimo sistemos logika, vaikų išmokymas skaityti ir rašyti prilyginamas komercinei veiklai. Tokia ekonomika, toks kubilizmo santvarkos dėsnis.

Viešai prisipažįstu: jaučiuosi žiauriai nusidėjęs, kad valstybė, ugdydama mane mokyklos suole, pelno negavo nė skatiko. Nedrąsiai viliuosi, kad dabartinė valdžia, kraudama ant šalies gyventojų pečių naujus mokesčius, tikrai atsiims iš manęs tą nepriemoką, kurią nusukau nuo ankstesniosios. Valdžiusios Lietuvą, kai aš kaip koks veltėdis mokslus krimtau nemokamai.

Liaudies išmintis byloja, kad pragyvenimo minimumas - tai moksliškai pagrįsta apskaita, ko reikia liaudžiai, kad būtų gera gyventi valdžiai. Todėl tik valdžia ir gali geriausiai išmanyti liaudies poreikius. Išrinktųjų supratimu, Lietuvos žmonėms šiuo metu labiausiai reikia ne duonos ir žaidimų, bet naujų mokesčių. Kad valdžia išgyventų. Kad būtų kas veržiasi valdyti valstybę. Juk privalo būti šalyje bent viena reprezentacinė sritis.

Aukštųjų šalies mokyklų pedagogai vis garsiau kalba, kad švietimo sistema Lietuvoje žlugdoma sąmoningai. Vadovaujantis logika, kuo žemesnis bus mūsų šalies gyventojų intelektas, tuo lengviau jais galima manipuliuoti. Tokios logikos vaisių jau sulaukėme - jie užderėjo per praėjusius Seimo rinkimus. Kai rinkėjai arba išvis nebalsavo, arba balsavo už scenos artistus, pasišovusius gelbėti Lietuvą. Išrinkto Seimo darbas parodė, kad neteisus buvo proletariato vadas Vladimiras Iljičius, aiškinęs, kad valstybę gali valdyti kiekviena valytoja...

Todėl sunku nesutikti su Šiaulių universiteto dėstytoju Mindaugu Stakvilevičiumi, teigiančiu, kad valdžios demonstruojamas taupymas švietimo sąskaita Lietuvą nuves į džiungles. Į tokias, kurias garsus amerikiečių rašytojas Eptonas Sinkleris aprašo savo novelėje “Džiunglės”. Apie lietuvių emigrantus Čikagoje pasakojanti novelė atspindi varganą gyvenimą, nedarbą, tamsumą ir neužtikrintą rytdieną. Tokią rytdieną, į kurią eina ir šiandienė Lietuva.