„Jūs laimėjote 750 tūkst. eurų“. Perskaitęs tokio turinio laišką, iš nežinia kur atskriejusį į mano elektroninio pašto dėžutę, tą pačią sekundę išpuoliau į kiemą ir sugiedojau Lietuvos Himną.
Širdis, karštligiškai suplakusi 750 tūkst. kartų per sekundę, žaibiškai nukurnėjo į kulnus ir ten pasiliko. Smegenys automatiškai virto importiniu kalkuliatoriumi ir suskaičiavo, kad 750 tūkst. eurų – tai apie 2,5 mln. litų!
Jergutėliau... Apsidžiaugiau kaip tada, kai žiloje vaikystėje radau 3 kapeikas... Tik tada, būdamas vaikas, džiaugiausi dėl savęs, o dabar – dėl Lietuvos. Tiksliau – dėl tos saujelės išrinktųjų, kurie valdo mūsų valstybę ir ją reprezentuoja.
Iškart sumojau, kad vien sumokėjęs mokesčius už savo laimėjimą solidžiai prisidėsiu prie kiauro mūsų valstybės biudžeto lopymo. O likusiais milijonais ženkliai paremsiu Lietuvos įvaizdžio kūrimo koncepciją.
Kita mintis, šovusi į galvą, buvo daugiau negu nuoširdi: dalį solidaus laimėjimo išdalysiu mūsų valdžios vyrams ir moterims. Juk svarbu, kad mūsų šalį reprezentuojantys ponai ir ponios gyventų poniškai, o ne taip kaip dabar. Svarbu, kad tūlas arabas, išvydęs kokiame nors Egipto kurorte tysantį mūsų parlamentarą, iškart suvoktų kaip gera gyventi Lietuvoje ir kartu su savo 40 žmonų haremu atkurnėtų į Lietuvą kelti mūsų kaimo turizmą.
Valdžiai reikia padėti. Vardan tos Lietuvos. Juk teko girdėti, kad net ponas Kubilius buvo priverstas susiveržti diržus. Taip smarkiai jis tą diržą susiveržė, kad premjerišką algą teko susimažinti net iki 8 tūkst. litų! Įdomu, kaip jis išgyvena iš tokios algos? Nežinau, pats niekada iš tokios algos išgyventi nebandžiau.
Taigi... Mintys vijo viena kitą ir kiekviena jų buvo vis nuoširdesnė už ankstesnę. Nuoširdžiai ėmiau gailėtis visų valdžios vyrų, kurie net tualetinį popierių priversti pirkti iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kurie už kokius tai varganus 8 tūkst. litų per mėnesį netgi paatostogauti dabar normaliai negali. Kurie priversti turšktis prišnerkštuose Lietuvos kurortuose užuot vykę į tolimus kraštus ir deramai reprezentavę mūsų šalį.
Galva ūžė nuo skaičiavimo, nes laimėtus pinigus ketinau išdalyti atsakingai. Kad neatsitiktų taip, kaip toje vaikiškoje pasakaitėje apie pelytę – tam davė, tam davė, o tam ir neliko.
Rožinį dangų užtemdė tik viena smulkmena... Iki šiol laužau galvą ir niekaip negaliu suvokti, kodėl mane ištikęs gerumo priepuolis it visa griaunantis žemės drebėjimas supurtė mano šeimos pamatus. Supurtė juos kur kas smarkiau nei žmonos pastebėtas mano žvilgsnis į dailią seksualią ilgakoję merginą. Žmona kažkodėl panūdo skirtis ir pasiimti teisėtai jai priklausančią pusę mano laimėjimo. Visai nepatriotiškai ji nusiteikusi... Ir kažkodėl kurčia viliojantiems mano pasiūlymams kartą per metus ją nuvežti prie tvenkinio, esančio už kelių kilometrų nuo miesto, ar kartą per pusmetį užsakyti picą į namus – jei su milijonais pasielgsime taip, kaip diktuoja mano gera širdis. Negi taip sunku būti geram? Tai kaip, po paraliais, turi elgtis Lietuvos pilietis, kad ir Kubilius būtų sotus ir šeima sveika?
