"Milijonierių kraštas",- tepratarė vaikystės draugas, sugrįžęs atostogų į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos valstijų, kur gyvena ir dirba jau septintus metus. Jam akys raibo nuo tėvynėje Lietuvoje žvėriškai išaugusių būsto, maisto produktų, benzino ir kitų prekių kainų.
Še tau, kad nori! Net išsvajotoje Amerikoje gyvenantys žmonės negali sau leisti to, prie ko mes, gaudami lietuviškus atlyginimus ir paknopstom besilygiuojantys į europietiškas kainas, jau baigiame priprasti. Malonu, kai gali jaustis esąs milijonierius. Nuopelnas, aišku, valdžios, bet tuo didžiuotis gali ir visa tauta, dalyvaujanti realybės šou "Išgyvenk Lietuvoje".
Liaudies išmintis byloja, kad laimė - ne piniguose, o jų kiekyje. Šia išmintimi besivadovaujantys tautiečiai net sukaitę brauko "Teleloto" loterijos bilietus ir kantriai brandina mintį tapti milijonieriais. Kiti kala pinigą plėšydamiesi per dvi-tris darbovietes. Nesusipratėliai. Negi jie iki šiol dar nesuvokia, kad jau senokai gyvena taip, kaip gyventi sau gali leisti tik milijonieriai?
Nuo to laiko, kai įsisąmoninau, jog gyvenu milijonierių krašte, į gyvenimą pradėjau žvelgti visiškai kitaip. Ėmiau džiaugtis didėjančiomis kainomis ir mane apgobusia milijonieriaus aureole. Paklaustas, kaip man sekasi, atlapaširdiškai atsakau, jog kasdien vis geriau. Ir su pasimėgavimu stebiu, kaip akivaizdžiai sutrinka visai kitokio atsakymo tikėjęsis tūlas tautietis. Nesvarbu, kad toks mano atsakymas, švelniai tariant, ne visada yra tiesa. Svarbu pateisinti įvaizdį.
Džiuginti pradėjo ir mažėjanti perkamoji galia, kadangi kartu su ja ėmė mažėti ir mano išlaidos. Juk milijonieriai, kiek teko girdėti, yra taupūs žmonės ir pinigais nesitaško. Tad kam verkšlenti dėl augančių kainų, jei kainų augimas padeda mums būti taupesniems? Būtent todėl žinia, kad 2010-aisiais elektros energija brangs dvigubai, tarsi medumi brūkštelėjo per mano savimeilę. Pasirodo ir už elektrą dvigubai brangiau mokėti esame pajėgūs! Štai taip, amerikiečiai ir visi kiti, pavydėkit! Jūs nė neįsivaizduojat, kiek dar kitokių neatrastų potencialų turime...
Milijonieriai - dosnūs žmonės. Štai Lietuvoje gyvenantis toks pat milijonierius kaip ir aš neseniai pasiėmė paskolą būstui ir įsigijo trijų kambarių butą. Kol grąžins paskolą, vieną butą gaus sau, o dar vieną dovanos bankui, nes pinigų atiduoti turės antratiek, kiek buvo gavęs. Geras žmogus jis. Ir tvarka pas mus gera, skatinanti būti geriems, mokanti ne tik imti, bet ir duoti.
Jau pirmosiomis dienomis, kai per prievartą tapau milijonieriumi, suvokiau, kad man patinka iššūkiai. Ir tai, kad juos įveikus atsiranda dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Jausmas, ko gero panašus į tą, kuris užplūsta alpinistą, įkopusį į Everestą. Todėl everstai, kuriuos šalies valdžia stato Lietuvos gyventojams, tik dar labiau sustiprino optimistinį požiūrį į gyvenimą.
Didžiuojuosi, kad gyvenu Lietuvoje. Kad ją valdo saujelė išrinktųjų, besirūpinanti, jog kasdieniame mūsų gyvenime nepristigtų everestų. Kad vykdoma valstybės vidaus politika kiekvienam šalies piliečiui suteikia galimybę pasijusti milijonieriumi. Tegul ir ne pagal išgales, tegul nors pagal išlaidas.
