„Žvejo žmona liūdi“. Tokio turinio skelbimas atsirado vienos televizijos pažinčių skelbimų eilutėje. Beje, šį skelbimą surašė visai ne žvejo žmona, o pats televizijos kanalo direktorius. Norėdamas atlikti tyrimą, ar populiarūs jo vadovaujamos televizijos „tinklelyje“ talpinami pažinčių skelbimai.
Tyrimas pavyko. Vyrukai net suplukę siuntė trumpąsias SMS žinutes. Į direktoriaus telefoną. Telefonas plyšo nuo meilių žodžių ir siūlymų susitikti. Konfidencialiai. Bent vakarui. Arba nakčiai. O gal ir vakarienei su pusryčiais.
Direktoriaus antroji pusė į vyro išdaigą žiūrėjo įtariai ir atsargiai. Moteriai atrodė keista, kad jos vyrą nei iš šio, nei iš to ėmė atakuoti šimtai kitų vyrų. Kad jos vyrą žinučių siuntėjai vadina „aukseliu“, „pupule“ ir kitais malonybiniais žodeliais, kuriais paprastai vyrai skinasi kelią į moterų ausis. Ir ne tik į ausis. Dar ir į širdis.
Keisčiausia buvo tai, kad žinučių siuntėjams visiškai neaktuali buvo žvejo žmonos plaukų spalva, akių dugno pakitimai ar privalumų apimtys. Jie tiesiog degė noru kuo greičiau su ja susitikti. Ir paguosti. Kol dar iš žvejybos nesugrįžo teisėtas jos vyras. Kad moteris savo sutuoktinį pasitiktų su palaiminga šypsena. Kad tam sutuoktiniui pačiam nereikėtų gaišti laiko guodžiant nuliūdusią žmoną. Pavargęs juk jis ir taip po žvejybos...
Kad ir kokie gražūs ir gilūs buvo žinučių siuntėjų norai, visiems jiems buvo lemta tapti tik statistikos eilute direktoriaus atliktame tyrime. Nes virtualioje erdvėje ne viskas tikra. Netikra meilė, ne tikri darbo pasiūlymai, žadantys milijoninį pelną. Tik noras paguosti liūdinčią žvejo žmoną – tikras.
