Net ir ilgiausios atostogos pasižymi tendencija baigtis lygiai taip pat greitai kaip ir orgazmas. Kad ir kaip baisu būtų tą pripažinti.
Tačiau tai – tikrai ne vienintelė ir tikrai ne pati svarbiausia priežastis, dėl kurios atostogų bijau kaip velnias kryžiaus. Esmė slypi kur kas giliau – paskutinėje atostogų dienoje. Kai visi atostogų malonumai nublanksta prieš suvokimą, jog jau rytoj teks pabrukti uodegą ir pėdinti į darbą.
Be to, pirmoji darbo diena – didžiulis sukrėtimas per atostogas tinginiauti įpratusiam žmogui. Neišpasakytas stresas visam organizmui. Tad kam save traumuoti, jei galima ramiai sau dirbti be atostogų ir be tokių stresų?
Teisybę pasakius, visuomet aukojuosi dėl draugų. Tik dėl bičiulių aukojausi ir tą siaubingai karštą vasaros dieną, kai ryžausi mėnesiui išeiti atostogų, o visi jie tuo metu liko lieti prakaitą tvankiose darbo vietose. Norėjau savo karčia patirtimi draugams įrodyti, kad atostogauti neverta, nes ta paskutinė diena neišvengiamai ateis. Juk atostogaujantį žmogų prie skausmingo sugrįžimo į realybę vis labiau priartina kiekviena sekundė.
Esu emociškai tvirtas, todėl atsilaikiau prieš tą realybę. Užtat, grįžęs į darbą, išsyk puoliau įtikinėti draugus, kad nekartotų mano klaidų ir neitų atostogauti. Nuoširdžiai papasakojau jiems, kokia baisi ta paskutinė atostogų diena. Nepatikliomis išbadėjusio katino akimis jie žiūrėjo į mane. Tarsi būčiau norėjęs atimti iš jų patį skaniausią torto gabalėlį. Išėjo ir jie. Ten, iš kur aš jau sugrįžau. Tegul. Ne visi gali pasimokyti iš svetimų klaidų. Kai kuriems tenka mokytis ir iš savų.
Su nekantrumu laukiau jų sugrįžtant. Sekmadienį paskutinioji atostogų diena išaušo net trims mano draugams. Su giliausia užuojauta išsiuntinėjau jiems sveikinimus grįžus į realų pasaulį po atostogų orgazmo. Kuris, deja, buvo itin trumpas. Nė vienas nesiteikė atsakyti į mano sveikinimus. Dega iš gėdos jie dabar turbūt – dėl to, kad neišgirdo manęs, kai įtikinėjau neiti atostogų. O gal ta tyla reiškia, kad jų orgazmas truko ilgai? Žinom mes tokius sekso gigantus, žinom ir tai, ko verti tokie jų postringavimai... Apmaudu tik, kad geri mano norai liko nesuprasti. Štai, ir norėk gero draugams...
