Sakote, šalyje sunkmetis? Visi susigūžę, apriboję apetitus ir taupo? Toli gražu. Atsikratykime iliuzijos, kad per sunkmetį biologinis individas tampa kitoks. Pasikeičia iš esmės. Praranda godumą. Savo vertelgišką dvasią. Visiškai paneigia savo grobuoniškus instinktus. Tampa išgrynintas manų ir perlinių košių vartotojas.
Aišku, ne! Net per sunkmetį mėsėdis ieško mėsos, ne žolės. Medžioja. O machinatoriai ieško objektų, skirtų machinacijoms. Irgi medžioja. Dabar jų sėkmės valanda. Nes nukrito nekilnojamojo turto kainos.
Todėl pakanka savivaldybių valdininkėliams viešai painkšti. Kad jų metų biudžetas bus deficitinis. Kad skubiai reikia pinigų. Antraip liks nepamaitinti, neapšildyti darželinukai. Liks neuždengti mokyklų stogai. Savivaldybių įsteigtose globos įstaigose vargs seneliai, našlaičiai. O vairuotojai gadins automobilius duobėtose gatvėse.
Žmogus pagalvoja apie automobilį, senelį, vaikutį. Pagalvoja ir viduje apsiverkia. Aišku, ne išoriškai. Nes viešai apsiverkti - tai parodyti, kad esi pasilpęs. Tokį primuš. Pribaigs. Todėl mūsų gailingumas yra vidinis. Bet vidinis gailingasis fonas vis vien susikuria. Net stipriau. Viduje jau kažkas užkaukia - mama, Dieve, kas darosi! Reikia gelbėti!
Tikslas pasiektas. Fonas sukurtas. O tada valdininkėliai machinatoriai žengia pirmyn. Vaikutį, jūsų automobilį ir net jūsų senelį gali išgelbėti dar neparduotas savivaldybės turtas. Koks? Pastatas. Didelis. O kodėl didelis? O todėl. Senelių, automobilių, vaikučių vargas taip pat didelis. Tad koks pastatas? Sakykite greičiau, nes vaikučiai kankinasi. Tarkime, Vilniaus L.Sapiegos ligoninė. O kodėl? Nes ji didelė. O kodėl dabar? O todėl, kad dabar seneliai, automobiliai, vaikučiai labiau vargsta. Kuo didesnis sunkmetis, tuo didesnį reikia parduoti pastatą. Todėl mūsų didinguose projektuose - ir Gugenheimo muziejaus statyba. Dėl viso pikto. Atsargai. Muziejų pardavinėsime per kitą sunkmetį. Kai vėl teks gelbėti vaikučius. Tarkime, nuo marsiečių.
Esmė - ne praskolinti, nesurenkami savivaldybių biudžetai. Būtent tokių biudžetų dabar ir reikia! Dėl tuščiojo maišo efekto. Jis buvo metodiškai kuriamas. Iš pradžių reikia tiek prisiskolinti, tiek prikurti grandiozinių projektų, kad vieną dieną liktų tik tuščias maišas. Tavaruojantis prieš žmonių akis. Ir prieš valdininkėlių akis visą laiką tavaravęs turtas. Dar nepriglobtas. Tai tikroji GRIEBK valanda. Kai biudžetai ir nekilnojamojo turto kainos sminga žemyn. Nejaugi nematote? Tarsi atslūgsta jūra ir dugne išryškėja lobiai. Negi lauks, kol atoslūgis baigsis? Kol jūros vanduo vėl pakils? Aišku, nelauks. Joks machinatorius tokio aplinkybių sutapimo nepražiopsos. Kad vėliau nenusišautų. Juk kita galimybė - žemės sklypų išparceliavimas saviškiams, beveik užsidarė. Žemės reforma jau baigiasi.
Todėl į aukcionus dabar išmetami patys skaniausi, didžiausi dar likę kąsniai. Ne kažkokie sandėliukai. Reikia skubėti. Nes Latvijoje, Estijoje vėl kyla nekilnojamojo turto kainos. Lietuvoje kažkodėl nekyla. Gal prispaustos batu? Gal negali kilti. Kol valdžiukės pardavinės pačius riebiausius kąsnius. Daugiaaukščius administracinius pastatus. Ligonines. Buvusias ir esamas. Prekybos ar sporto salių patalpas. Lėktuvų nusileidimo takus, įskaitant ir du žemės sklypus. Ir taip toliau. Ir pardavinės už sandėliukų, palėpių, rūsių kainas. Saviškiams.
Sakote, pirkėjai vangūs. Aukcionai dažnai neįvyksta. Tenka mažinti objekto kainą. Todėl ir neįvyksta. Koks kvailys pirks aukcione daiktą, jei žinos, kad ir taip per pigaus daikto kaina dar bus 3 kartus mažinama? Ne. Pirkėjas palauks. Lietuvoje susitarti lengva. Kai objektas galutinai atpigs, atsives į aukcioną savo kūmą. Kad suvaidintų antrą potencialų pirkėją.
