Kaip pasielgti, jei geram žmogui staiga prireikė geros darbo vietos? Valstybės tarnyboje, žinoma. Ir dar sunkmečiu.

Privačioje tarnyboje galioja kito pasaulio taisyklės. Ten priima tik tuos, kurių tikrai reikia. Tikram darbui. Rezultatui.

Valstybės tarnautojų atlyginimų fondas per sunkmetį apkarpytas dešimčia nuošimčių. Kad tik užtektų esamiems, o ką jau kalbėti apie naujokus.

Iš visų lygių valdžios varpinių pažadėta valstybės sektorių toliau optimizuoti, restrūkturizuoti ir kitaip “-zuoti”. Pagaliau - sutvarkyti.

Bet jei geram žmogui reikia... Telieka viena išeitis. Pūsti valstybės burbulą toliau. Svarbiausia - tyliai.

Su viltimi, kad niekas nepamatys. Nesulos. Nepradės etikos tyrimo. Interesų konfliktų narpliojimo.

Ir jokio drebulio, kad būsi demaskuotas. Išjuoktas, perkeltas į žemesnes pareigas. Toks jausmas valstybės tarnyboje jau seniai praeity.

Vyriausiasis šalies veterinaras, jautęs silpnybę mailiui, jautė ir savo ateitį. Reikalingus postus reikia sutvarkyti nelaukiant tarnybinio epilogo.

Pristeigti kaip grybų, nors nei šilta, nei lyja. Ir ne Varėna, o Vilniaus vidurys. Ant asfalto. Valstybės tarnybos grybai auga dokumentuose. Įsakymuose, potvarkiuose, nutarimuose.

Vyriausiasis veterinaras pakėlė telefono ragelį ir mažesnės prabos veterinarui pasakė: “Reikia, Jonai, etato. Viršininko etato!”

Kas šiais nelengvais laikais ginčijasi su viršininkais, ypač valstybės tarnyboje. Jonas suprato skambučio prasmę.

Tai buvo tikrai ne telefoninis sukčius, pamanė Jonas, ir Elektrėnuose skubiai nulipdė vietos veterinarų viršininką.

Nors kitose tokiose vietelėse, kituose rajonuose, savivaldybėse ši tarnyba viršininkų neturi.

Vien veterinarus gydytojus. Kurie kasdien tikrina maisto gamintojus ir pardavėjus. Prižiūri, kad sveiki būtų ir žmonės, ir gyvūnai.

Viršininkai šildosi apskrityse. Kur prižiūrėti reikia nebent popierius. Šūsnis dokumentų, kurių prasmę kartais turbūt suprastų nebent patyręs egiptologas. Perskaitęs bent porą papirusų.

Ir viršininkas Elektrėnuose yra. Atskubėjęs iš gerokai žemesnių pareigų kitame rajone. Surizikavęs stabilia, nors ir mažesne, ne tokia įtakinga tarnyba.

Dėl aukštesnio sosto pasirinkęs laikinumo statusą. Iki konkurso, kurio baigtį, juk ne paslaptis, kai kas tikrai žino iš anksto.

Tai ne veterinarijos ar Elektrėnų reikalas. Taip yra visoje valstybės tarnyboje. Tarnyboje su vis mikliau kabinamais naujais lenininiais šūkiais apie tvarką. Penkmečio planais įveikti krizę.

Sumažinti biurokratinį valdininkijos monstrą. Kuris dauginasi tyliai, po skraiste. Vengdamas viešumo.

O valdžios viršūnėlės kalba apie aparato ir jo kariaunos mažinimą. Bet bijo kiškių sukilimo, tad tyli. Valdiškų kiškių - kaip Romos legionų.

Ir kiekvienas tų legionierių išmano įstatymus. Žino savo teises. Galimybę skųsti bet kokius sprendimus. Atleistas - sirgti.

Persirgęs terminus, ne ligą, - paduoti į teismą. Ir sugrįžti. Pakelta galva, į tą patį postą. Toliau vartyti popierių. Žiūrėti iš aukšto.