Vilniuje, šalia valstybei istoriškai svarbių Spaudos rūmų, prasmingai pavadintame Laisvės prospekte yra didžiojo ruso Andrejaus Sacharovo vardu pavadinta aikštė. Tik vieta mieste, kurios varduvininko neprisimena nei to miesto, nei valstybės vadovai.
Šio kovotojo už tautų laisvę, o kartu ir vieno iš vandenilinės bombos - mirties - kūrėjo atvaizdas puikuojasi ir ant bjauriosios, vokiečių tautą dešimtmečiams išskyrusios Berlyno sienos.
A.Sacharovui buvo dėkingi ir norvegai - skyrė garbingą Nobelio taikos premiją. Premiją už taiką tam, kas sukūrė ginklą.
Tris kartus Sovietų Sąjungos socialistinio darbo didvyriu tapęs A.Sacharovas suprato karo pramonės baisumo reikšmę ir ėmėsi taikdario vaidmens. Pasisakęs prieš atominio karo ginkluotę, jis pajuto savo tėvynės tremties Gorkyje “malonumus”.
1989 m. iš tremties į Maskvą grįžęs A.Sacharovas buvo išrinktas į tuometės SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus, į ją pirmą kartą pateko ir demokratiškai išrinkti Lietuvos pasiuntiniai. A.Sacharovas prisidėjo prie mūsų deputatų siekio atkurti nepriklausomą valstybę. Tai atsitiko vos prieš dvidešimt metų, tačiau Lietuvos atmintis, pasirodo, gana trumpa.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė šią savaitę, deja, skyrė ne atminimo telegramą A.Sacharovo mirties metinių proga, o sveikinimo žodžius Jungtinių Arabų Emyratų prezidentui. Žinoma, nacio-nalinės šventės proga verta sveikinti visų šalių vadovus, o jeigu tai dar yra ir pareiga - ypač būtina.
Tik taikdarius pamirštame. Galbūt todėl, kad kariaujame Afganistane. Galbūt kariaujame ten, nes neprisimename, kieno vardu pavadinta aikštė Vilniuje. Prie rūmų, kur pirmiausia atžlegsėjo sovietiniai šarvuočiai ir tankai. Kur buvo užpultas laisvas žodis. Taip pirmą kartą įžeistas A.Sacharovo atminimas.
Tačiau kartais daug prasmingiau yra prisiminti didelius darbus nuveikusius žmones, o ne tik pareigas einančius politikus. Nesvarbu, kad šeichus ar prezidentus. Ar netgi karalius.
A.Sacharovas nebuvo valstybės vadovas, bet jis padėjo daugelio valstybių žmonėms. Ypač siekusiems taika valdyti savo bendruomenes. Į savo laisvės kovą kilusiai Lietuvai - taip pat. Nors buvo ne bet kas. Branduolinės fizikos genijus.
Žmogus šalia didelio karo ginklo, bet pasirinkęs taiką. Iš visų jėgų pasiryžęs ginti žmogaus teises. Valstybėje, kur jas pamynė didelė karo ir persekiojimo mašina. Sovietų Sąjungoje, kur taika ir žmogaus teisės buvo tik deklaruojamos. Rašomos spalvotuose plakatuose. Skelbiamos per vieną radiją.
Garsaus taikos ir žmogaus teisių sergėtojo A.Sacharovo nebėra jau dvidešimt metų. Jis išėjo nesulaukęs, kol Lietuva jam padovanos aikštę. O po tų dvidešimties metų tiesiog neprisimins. Net nepasiųs jokios telegramos. Net ne Jelenai Boner - A.Sacharovo našlei, o rusų tautai. Todėl, kad su Rusija dabar draugauti nėra madinga.
