Susitarimas tarp Vyriausybės, darbdavių ir gerus atlyginimus gaunančių profesinių sąjungų lyderių buvo pavadintas skambiai - nacionaliniu. Bet pasirašytas - ne laiku. Jo reikėjo būtent šiandien. Dėl tikrumo, nes laukiame Tikros šventės.
Tas susitarimo popierius, ant kurio išraityti parašai, radosi eilinę savaitę, dieną, valandą. Tam, kad tik rastųsi. Kad nuramintų degančias aistras. Apsimestinė šypsena vakar paverstų rytojumi. Atsirastų dar viena vertybė, kuria turime bent šiek tiek laiko tikėti.
Nacionalinį susitarimą privalu buvo pasirašyti tik šį vakarą. Ramybės, šilumos ir stabtelėjimo po paklaikusio bėgimo akimirką. Galbūt net prieš Bernelių mišias. Ir, viliuosi, gal net dvasininkai nesmerktų.
Pasirašyti politinį dokumentą Kūčių - šeimos - vakarą? Bet juk Lietuva ir yra viena šeima. Vienintelė. Visa kita - tik kaimynai. Kartais draugai, kartais priešai. Nes kiti kraštai mums - tik laikinas prieglobstis. Gal sotesnis, ramesnis, spalvingesnis. Bet laikinas.
Mažiausiai tūkstantį metų Lietuva buvo čia. Yra. Bus. Šalia Nemuno, Šešupės, Neries, Merkio, Dubysos, Baltijos. Tai jau nebe prieglobstis, vien akių, smalsumo ar grobio kvapo genamo klajoklio užkampis, o namai.
Jei Nacionalinis susitarimas būtų gimęs šį, Kūčių, vakarą, gal politikai užantyje nebepasiliktų kitiems metams tiek daug akmenų. Savanaudiškų interesų. Pasižiūrėtų į veidrodį. Susitaikytų su savo ego. Vėliau - ir oponentais.
Prisimintų apie dulkę ir jos likimą. Laikinumą čia. Meilę kiekvienam. Nebūtinai artimam. Jei ne meilę, tai bent pagarbą. Duoto žodžio jėgą ir džiaugsmą. Pažado tesėjimo aukso vertę.
Kalėdinis susitarimas Didžiosios šventės šviesoje, matyt, teliks didžia utopija ar bent svajone. Bet net maži vaikai jau pažįsta svajonių pasaulį. Džiaugiasi jam atsivėrus ir ėmus pildytis. Dėl to jie tiek daug juokiasi ir greitai atleidžia menamas nuoskaudas. Tikras - taip pat.
Politikų svajonės, deja, vis dar yra ir tikriausiai per amžius bus tik kėdžių pavadinimai. Galia ir įtaka. Privilegijos ir prabanga. Išskirtinumas ir pavydas. Kilimas, bet ne krytis. Aureolė, o ne apkalta.
Prieš Kalėdas, pademonstravę tik butaforinę nacionalinio susitarimo imitaciją, stumdami kitų metų katastrofinį biudžetą, politikai Lietuvą dar kartą atsuko prieš save.
Liepė švęsti liūdnomis akimis. Pažadėję alkanus metus. Gąsdindami krize, kuri politikieriams tik dar sotesnė. Visiems iki vieno. Ir su blizgančiais limuzinais už žmonių pinigus, ir su prezidentinėmis rezidencijomis.
Sunkmetis išrinktųjų neliečia. Net suteikia galimybę smarkiau įsisiūbuoti. Užsidirbti iš vargo. Niekas nepastebės, nes krizė. Kasdien kartojant, kad jau ir “karas” - tauta įtikėtų. Atiduotų viską. Iki paskutinio siūlo. Savo išrinktiesiems.
Tačiau vis tiek norisi tikėti, kad valstybę valdantys politikai kada nors susitars kad ir Kūčių vakarą. Nebevogti. Laikytis ir dar devynių Įsakymų. Ne Konstitucijos, kurią patys sukurpė, o amžinųjų vertybių.
Susitars prie gražaus Kūčių stalo. Ne Seime. Ne Vyriausybėje. Ne Prezidentūroje, kur vis tiek nieko nėra šventa. Tik interesai. Laikinos karo taisyklės. Pažadai, o galiausiai - apgaulė.
Lietuva tik tada ims tiestis, kai jos vairo imsis galintys sėstis prie paprasto šventinio stalo. Su dvylika valgių. Su tuščia lėkštele atminimui. Su tikru tikėjimu ir noru viską pasiekti. Nes tai - pasiekiama.
