Valstybėje vyksta keisti dalykai: visi verkia, keikiasi, o kartu ir juokiasi. Džiaugiasi, švenčia, regis, su dar didesniu trenksmu nei anksčiau, kai apie krizę kalbėjome tik kaip apie biologinio amžiaus problemą. Arba šeimyninių barnių pasekmes.
Pasistatyti automobilį net tokiuose neaprėpiamuose laukuose kaip prie Vilniaus “Akropolio”, buvo sunku ir prieš Kalėdas, ir prieš Naujuosius. Ir ryte, ir po darbo. Tarsi lietuviai darbo dienomis nebedirba.
O ir atvykdavo į bet kurį prekybos centrą jie ne pasigrožėti vitrinų šviesa. Iš pradžių - pasigrumti mūšiuose prie pirkėjų vežimėlių. Kasininkes ištisomis paromis alino nesibaigiančios eilės. Leidžiančios begales pinigų. Nors apklausų rengėjai sakė, kad jau šiemet tai švęsime kukliau.
Kontrastas žvėriškas. Nesibaigiantys mūšiai ir prie būtinų, ir prie nereikalingų prekių didcentriuose bei gerokai padidėjusios ištiestų rankų eilės prie maisto bankų. Vieniems reikėjo jūros gėrybių ir brangių vynų, kitiems - kruopų ir miltų davinio.
Sunkmetis atvėrė vaizdą į jau bent dešimtmetį neregėtą bendruomenės jausmą: “Caritas” ir kitos labdaros organizacijos džiaugėsi padidėjusiu savanorių antplūdžiu. Sako, kad kai kur atėjo net 60 proc. daugiau nei iki šiol žmonių, norinčių už dyką padėti prispaustiems prie vargo. Taip buvo tik kadaise saugant Aukščiausiąją Tarybą. Ten žmonės vieni kitiems iš namų karštą maistą nešdavo.
Pagalbos ranka - labdaros valgyklos ir puotą skelbiantis naujametis Vilniaus dangus. Iš pirmo žvilgsnio - tarpusavyje net nelyginami, tačiau Jaučio ir Tigro metų sandūroje vienas su kitu aistringą tango šokę reiškiniai. Dramatiškos, bet akivaizdžios gyvenimo grimasos.
Nuo pat Kalėdų iki Naujųjų, o ir dar tris dienas po jų sostinė bumbsėjo nuo petardų ir fejerverkų. Kriziniai milijonai į orą. Vienkartiniam džiaugsmui, nors leidyklos virkauja, kad tauta nebeperka knygų.
Pirmoji 2010-ųjų diena Vilniuje prasidėjo labai tyliai. Tarsi gyventojai dar prieš kelias valandas šventė ne čia. Tarsi tai buvo sapnas, o jie tuos saliutus šaudė kažkur aplinkiniuose miškuose.
Gatvėmis klaidžiojo ramybė ne todėl, kad beveik pusė ministrų atostogauja. Seimas pagaliau bent trumpam išsivaikščiojo. Nebešokdina tautos. Ne todėl, kad fejerverkai skelbė ir Ignalinos atominio grynuolio mirtį. Nugalabytą drastiškai, kankinamai, o galėjusį dar tiek ilgai suktis. Interesai valdo viską.
Pirmąjį Tigro rytą prekybos centrai ir toliau dirbo. Su liūdnomis pardavėjomis, negalėjusiomis švęsti kaip visi. Su pirmaisiais pirkėjais, atlingavusiais ieškoti sveikatos. Su, regis, pasitvirtinusiais prekybininkų gedulingais lūkesčiais, kad lietuviai praėjusioms šventėms švaistys mažiau. Nebeleis litų kaip anksčiau - ar reikia, ar nereikia.
Tik ramybė tvyrojo neilgai. Vartojimo Tigras laukė už kampo, grobuoniškai iššiepęs interesų nasrus. Lietuvių karavanai vėl suko prie parduotuvių. Net statybinių prekių centruose kantriai trynėsi sovietmečio laikų eilėse.
Tempė viską, nes kas antra prekė švietė geltonomis nuolaidų etiketėmis. Nesvarbu, kad realistai dar ką tik trimitavo, jog krizė suleis nuodų vartojimo kultūrai. Tai, atėjusiai iš Vakarų. Kurie tuoj pat sukruto, kad ir lietuviai turi pinigų. Kuklių santaupų.
Reklama yra visagalė. Kaip ir lietuviškos televizijos, naujametę naktį ir dar dvi dienas po jos negalėjusios be tų pačių “žvaigždžių” fizionomijų, mintinai žinomų, metų metais trinamų holivudinių filmų ir rusiškų humoro programų. Net Rusijos prezidentas mus sveikino per lietuviškas kabelines televizijas.
Gerai, kad bent toms eilėms prie maisto bankų tai nė motais. Ir gerai, ir kraupiai liūdna.
