Lenkiją sukrėtus šiurpiai tragedijai, žiniasklaidai komentuojant lėktuvo katastrofos detales, transliuojant šalies gedulą, šalia natūralaus žmogiško liūdesio, krikščioniškos atjautos ir kaimyniškos užuojautos pajutau dar vieną, atrodytų, tokią akimirką ne tik nemotyvuotą, bet net absurdišką jausmą - pavydą.

Ne, ne, tikrai neketinu palaikyti ar perpasakoti ciniškų taksistų anekdotų, esą jei būtų sudužęs lėktuvas su visais Lietuvos seimūnais, vėliavos mūsų miestuose būtų iškeltos be gedulo juostelių - vietoj jų poškėtų saliutai... Pavydą pajutau dėl lenkų tautos vienybės. Išties matydamas žmones, atvažiavusius į Varšuvą iš atokiausių Lenkijos miestelių, po pusdienį stovėjusius eilėse, kad galėtų paskutinįkart atiduoti pagarbą savam Prezidentui, į Krokuvą - kad galėtų palydėti jį į amžinąją kelionę, o į televizijos reporterių klausimus it vienas atsakant: “Nuovargis ir žvarbus vėjas - nesvarbu, nes čia yra mano vieta šią sunkią šaliai akimirką”, nejučia pusbalsiu televizijos ekranui pasakiau: “O, kad lietuviai šitaip gebėtų”...

Žinoma, jei televizoriaus ekranas gebėtų atsakyti tautos balsu, būtų atrėžęs: “O parodyk pas mus tokį, dėl kurio vertėtų”... Ir neturėčiau jam į ką parodyti... Tačiau kalbu ne apie tai. Nors mūsų šalies politikams, be abejo, derėtų įsiminti šias Lenkijos prezidento laidotuves, įsidėmėti, kad ir tautos ašaros buvo nuoširdžios, ir žuvusiajam rodoma karališka pagarba - nesurežisuota, ir gėlės pirktos ne iš valstybės biudžeto, o asmeniškai kiekvieno piliečio, ne pagal Parlamento potvarkį, o savu noru. Šie vaizdai turėtų virsti vidine motyvacija, politiko moralės kodeksu ir gyvenimo siekiamybe - velionis Lechas Kačinskis turėtų tapti jiems pavyzdžiu, kaip reikia dirbti savąjį darbą, kad tau būtų atlyginta ne keistai kvepiančiais ir iš neaiškių rankų ateinančiais milijonais, o pačiu aukščiausiu - visuotine tautos meile.

Tačiau šias šalies kaimynės liūdesio akimirkas turi įsidėmėti ir mūsų tauta - iš gedinčių lenkų veiksmų, akių ir žodžių turi suprasti, kaip išties atrodo ne pavienių ypatų banda, o vieninga, todėl galinga visuomenė. Jeigu minia geba drauge nuoširdžiai džiūgauti ar liūdėti, vadinasi, jų siekiai tie patys, jų kelio kryptis ta pati, tie patys prioritetai ir tikslai.

O jeigu valstybės visuomenė žvelgia ir dirba viena kryptimi, vadinasi, jie tiksliai žino, link ko judama, kur norima nueiti. Vadinasi, norima ne sau asmeniškai, o visiems - šalies ateičiai.

O didūs politikai, taurūs vadovai ir gilios asmenybės juk nedygsta plyname lauke it kiaulpienės pavasario saulutei drąsiau pašvietus. Tokiems daigams suvešėti reikalinga kitokia dirva - sąmoninga visuomenė, suvokianti save kaip vieningą ir veiksnų valstybės kūrimo dalyvį. Nelaukiantį, ką pasakys Briuselis, nelaukiantį, kol atsiras kas sumoka už prakaitą, dėl augančių kartų ateities išlietą.

Tik tokia visuomenė geba pati spręsti, kuriems žmonėms patikėti savo valstybės vairą, tik tokia gali jaustis parlamentarų, ministrų bei aukščiausiųjų šalies vadovų darbdaviais ir bendražygiais, o ne pavaldiniais. Nes tik bendražygiai - dori, narsūs, kitus nei save labiau mylėję - nuoširdžiai apraudami, o per savo kapšui tedirbusių ponų laidotuves pokši saliutai.

Pažvelkime į lenkus ir paklauskime savęs - ar dar neįgriso meluoti sau, kad nežinome, kur kiekvieno mūsų vieta šiuo šaliai ne dėl gedulo, bet tikrai velniškai nelengvu laiku?