Garsioje danų rašytojo Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen) pasakoje vaikams apie princesę ir kiauliaganį šis vaikėzas sarkastiškai pamokė išpuikusią rūmų gražuolę. Paradoksalu, bet senasis danas, pasirodo, rašė apie Lietuvą.

Mūsų valstybė irgi gražuolė. Vien dėl jos veido čia veržiasi betono dulkių apsuptyje užaugę vakariečiai. Veržiasi dėl siurrealistinių Neringos kopų peizažų, skaidriųjų Ignalinos krašto ežerų akių, Varėnos miškų, kvepiančių ne fermų šampinjonais, o gyvais grybais. Dėl Trakų pilies  ir žvilgsnio į Vilniaus bažnyčias nuo Gedimino kalno.

Mes negalime pasiūlyti nei plastikinių amerikietiškų disneilendų, nei kaladėlinių daniškų legolendų. Nei Monako kazino pinigų kloakų, nei Niujorko dangoraižių džiunglių. Turime tik gamtą. Žalią Lietuvą. Dar nebaigtas kirsti girias, nors ir joms jau paskelbtas genocidas.

Lietuva yra princesė lyg iš to paties danų pasakininko kūrinio. Tik ji ne ta išsišokėlė, lepūnėlė, o rami, visą tūkstant-metį sunkiai augusi mergaitė. Kurią vos per dvidešimt metų nuo nekaltybės atgavimo keisti padarai - politikai išmokė amžinai kitiems klauptis nuleista galva. Būti klusnia tarnaite atėjūnams. Atiduoti viską, ką kuk-liai turi. Net paskutinį žaliąjį rūbą - gamtą.

Ir kiauliaganys kitoks. Ne tas iš Anderseno vaizduotės. Bet taip pat - danas. Ilgai niokojęs savo šalį milijoninių kiaulidžių srutomis. Žviegimu dėl greito euro. Danas kiauliaganys nusižiūrėjo Lietuvą. Kur tiek daug žalių klonių, mėlynų ežerų. Dar neužtvindytų kiaulių mėšlu. Ir atėjo užkariauti princesės Lietuvos. Tos, kuri lenkiasi bet kuriam iš Vakarų.

Darbščių lietuviško kaimo žmonių kiauliaganiui nereikia. Jis pasitelks techniką. Kompiuterius. Kiaulėms paleis muziką, nes to prašo Europos Sąjunga. Tik srutas į Lietuvos laukus ar ežerus pils tyliai. Tūkstančius tonų. Kad nekiltų triukšmas. Bet koks nepritarimas.

Bet prieš tai kiauliaganys privalėjo atlikti svarbesnę užduotį - rasti Lietuvos pardavėjus. Valdininkus, kurie pasirašys, kad daniškų kiaulių armijos invazija yra teisėta - atlieka net taikdarišką misiją.

Kiauliaganys rado su kuo kalbėtis. Valdininkai noriai linksėjo galvomis, klausėsi XXI amžiaus andersenų pasakų apie tūkstančius iš dangaus nukrisiančių naujų darbo vietų (arba tūkstančius į kišenes), BVP kilimą ir pasirašinėjo leidimus. Danijos kiauliaganių sukonstruoti monstriški kiaulių kompleksai jau artinasi prie miestų. Su knyslių žviegesiu ir čepsėjimu. Srutų upėmis ir tvaiku. Net iškraustyti sovietų armijos kariniai miesteliai ir degalais užterštos Zoknių aerodromo apylinkės jau nebe tokie baisūs. Kur tie Lietuvos pardavėjai? Kas turės stoti prieš tautos teismą už valstybės gamtos suniokojimą? Seimo pirmininkė Irena Degutienė jau beda pirštu. Į Vyriausybės kanclerį Deividą Matulionį, kuris galbūt yra vienas iš tos šutvės. Sutapimų yra. Nuo 1995 iki 1997 metų šis ponas dirbo Lietuvos ambasados Danijoje patarėju, o 2001-2006 metais toje pat šalyje buvo ambasadoriumi. Kaip sakė vienas žinomas profesorius - kas galėtų paneigti, kad..?

Paprastas lietuvis iš kaimo jau riktelėjo apie daniškų kiaulių keliamą marą. Bet jo niekas negirdi. Ir kiaulidėse toliau gaudžia milijoninis žviegesys. Byra daug milijonų eurų už pūvančią Lietuvos žemę ir kiaulystėmis atmieštą orą. Kai dar ne taip seniai apie kiaulidėse gimstančią ekologinę katastrofą Danijoje riktelėjo danas, šios karalystės Vyriausybė sukruto. Milžiniškoms kiaulidėms liepta išsimėžti. Liko tik nedideli, aplinkosaugininkų kasdien stebimi kompleksai.

Danai susikrovė savo paršavedes ir - į Lietuvą. Su ta princese gali elgtis kaip tinkamas. Lietuviui svarbiau šiandienis centas nuo dano išsivežto euro nei oras, žemė ir vanduo. Išlikę tūkstantį metų, o parduoti akimirksniu.