Viešojoje erdvėje nuolat sklando terminai ir posakiai, kurie taip mielai priimami visuomenės, kad tampa savaime suprantami. Nekvaršinant galvos aiškinantis jų prasmę ir reikšmę. Jie tokie kieti kaip bažnyčios dogmos. Kaip nenuginčijama tiesa, kad žemė apvali.

Tuos keistus apibrėžimus į erdvę paleidžia suinteresuoti veikėjai - verslo lobistai ar jų pavaišinti politikai. Pritaria vadinamieji laisvosios rinkos institutų “analitikai”. T.y. iš to gyvenantys privatininkai.

Bene garsiausia, gražiai, spalvingai įpakuota, todėl ir visiems tarsi savaime turėtų būti suprantama smegenų plovimo priemonė - kainų liberalizavimas.

Šūkis, naudojamas ne ką rečiau nei reklaminis lozungas apie stebuklingus miltelius, pašalinančius nuo drabužių visas dėmes. Tik kainų “liberalizavimas” veikia dar efektyviau - iki galo ištuština piliečių pinigines.

Kas atsitinka, kai suinteresuoti veikėjai eilinį kartą prabyla apie kainų liberalizavimą? Visuomenė ploja. Džiūgauja, kad, tarkim, elektros kainos pagaliau bus laisvos. Meta gėles po kojomis liberalizuotojams, kuriems iš esmės atrištos rankos didinti mokestį už elektrą kiek tik nori.

Juk vartotojas vis tiek ją degins. Nes nebus tamsoje ir šaltyje. O balana kainuotų galbūt ir brangiau. Malkomis televizoriaus neužkursi. Nebent norėtum sudeginti.

Kainų liberalizavimą visada lydi sapaliojimas apie laisvąją rinką. Kuri laisva tik popieriuje ir reklaminiuose šūkiuose. Tikrame gyvenime - retai. Visas kainas reguliuoja tas, kuris iš to pelnosi. Jei rinka būtų laisva, reguliuotojas bankrutuotų. Todėl apie rinkos laisvę reikia šnekėti, o tvarkytis - tyloje.

Laisvąją rinką esu matęs tik Kalvarijų turguje Vilniuje. Kai Varėnos miškuose sausa, susitraukia ir grybų rinka. Voveraičių litro kaina pašoka ir iki dešimties litų.

Smagiai palijus, pašildžius saulutei ir samanoms nuo grybienos nusidažius geltonai, kainas liberalizuoja ir turgaus prekeiviai. Voveraičių vertė nukrenta iki keturių litų. Kitaip šioje laisvoje rinkoje negalima - brangių grybų, kai jų labai daug, niekas nepirks, o rytoj bus jau naujas derlius.

Lietuva, turinti Energetikos ministeriją, kurioje vietoj energetikų dirba aplinkosaugininkai, ginklanešiai ir teatralai, džiūgavo išgirdusi apie elektros biržą. Valio! Bet jau baigiasi antras mėnuo, kai liberalizavimo machinatoriai, tapę šios “biržos” brokeriais, nė centu mažiau neliberalizavo kilovatvalandės kainos.

Kainų liberalizavimas - pats šauniausias būdas priversti pasirinkimo neturinčius vartotojus mokėti brangiau. Yra ir dar vienas “argumentas” - liberalizuoti liepė Europos Sąjunga. Išvertus į lietuvių kalbą: leido lupikauti tiems, kurie prieina prie prekystalio, kur guli prekė - elektra.

Dar ne taip seniai sukčiai mėgo, o kai kur gal ir tebemėgsta patiklius žioplius apgaudinėti primityviu optinės apgaulės būdu. Už sutartą prekę sumokėti ne ką tik po nosimi mojuota banknotų krūvele, o per akimirką neįtikėtinai mikliai pakeista popierėlių “lėle”.

Tokia pat “lėlė” yra ir kainų liberalizavimas. Gražiai skambantis žodis, slepiantis civilizuotą ir, baisiausia, teisėtą apgaulę. Ji pakišama per įstatymus, nutarimus ir laisvosios rinkos institutų ruporus. Dėl elektros kainų liberalizavimo jau verkia net estai. Nors tradiciškai yra lėtesni už mus.

Lietuviai dar verks, nes liberalizuoti kilovatvalandės kainą galima prisidengiant bet kokia priežastimi. Pasakyti, kad pabrango dujos ar mazutas.

Vartotojas patikės. Jis nežino dujų ir mazuto kainų. Nemoka šifruoti daugiaaukščių energijos kainų skaičiavimo formulių - lygčių, kurių sprendimo būdų gal jau neprisimena net kūrėjai. Vartotojas džiaugiasi gavęs milžinišką sąskaitą, bet nenori gauti antstolio rašto.