Valstybės saugumo departamentas yra svarbiausia Lietuvos institucija, o mūsų ambasada Gruzijoje - reikšmingiausia diplomatinė atstovybė.

Toks įspūdis susidarė vos per pusdienį, kai kilo prezidentinio lygio triukšmas dėl buvusio VSD šefo, o šiandien - Lietuvos ambasadoriaus Gruzijoje Mečio Laurinkaus atšaukimo į namus.

Į šaltą Vilnių iš svetingo Tbilisio prezidentė Dalia Grybauskaitė garsiai panoro išprašyti ne bet ką - kadenciją baigusio jos pirmtako Valdo Adamkaus žmogumi vadinamą M.Laurinkų. Dvidešimt metų dirbusį Lietuvai, o iš jų net šešerius - valstybės saugumui.

Galima rimtai ar juokais užmesti akį į mūsų ambasados Tbilisyje interneto svetainę. Joje puikuojasi darbo kabinete sėdinčio M.Laurinkaus nuotrauka, kurioje už diplomato nugaros aiškiai matyti kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus nuotrauka.

Jeigu išrinktoji Lietuvos vadovė D.Grybauskaitė būtų prisiekusi tik vakar, toks nediplomatiškas akibrokštas dar būtų atleistinas. Tačiau prezidentė į šį postą išrinkta jau lygiai prieš pusmetį.

Per tuos šešerius M.Laurinkaus vadovavimo VSD metus būta ir vienos didelės mįslingos istorijos. Susijusios su šalia Vilniaus, matyt, tikrai veikusiu amerikiečių Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimu. Skirtu užsienio šalių piliečiams, pavadintiems teroristais, laikyti. O galbūt ir kankinti.

Apie šį CŽV “viešbutuką” parlamentinės komisijos tyrėjams jau pasakojo ir pašalintasis prezidentas Rolandas Paksas. Jo esą apie užsieniečių “globą” klausęs tas pats M.Laurinkus. Vėliau pradėjęs R.Pakso išvarymo iš S.Daukanto aikštės rojaus procedūrą.

Ar ne keista, kad į vieną jovalą susiplakė tiek daug klausimų be atsakymų. Ir vargu ar juos galima vadinti sutapimais. Nes kartojasi ir pavardės, ir pareigos, ir praeities detalės.

Tik dar keisčiau - pačios D.Grybauskaitės sakymas, kad dėl M.Laurinkaus atleidimo iš tarnybos Gruzijoje jau kalbama bent mėnesį. Tiek laiko vieno diplomato karjerai skiriama sunkmečiu, kai daug didesnei šalies auditorijai - šimtams tūkstančių skurstančių tautiečių - kaip oro reikia veiklia ir ryžtinga vadintos prezidentės iniciatyvos, galių ir tiesioginės paramos.

Tik dėl to D.Grybauskaitė ir pateko į S.Daukanto aikštės rūmų rojų. Dėl tų pačių piliečių balsų, kurių surinkta net milijonas. Lygiai tiek kiek dabar, o galbūt dar daugiau kenčia dėl politikų palikimo. Oficialaus valstybės grobstymo ir nuolaidžiavimo užsienio interesams.

Masinio Lietuvos išpardavimo, nieko nepaliekant jos tikriesiems šeimininkams - piliečiams. Kurie neturi kitų namų, nes Anglija ar Airija - tik tarsi prieglobstis nuo lietaus. Iki giedresnio dangaus Lietuvoje.

M.Laurinkaus ar bet kurio kito diplomato atleidimas iš šilto ambasadoriaus posto nėra svarbiausias dabartinės valdžios žmonių darbas savo tautai. Vieną diplomatą vis tiek pakeis kitas. Ir su dideliu malonumu.

Nes tarnystė toli nuo valdžios Vilniuje yra pakankamai rami, soti ir prestižinė. Nuolatiniai vakarėliai, gruziniškas vynas ir malonūs, iki skausmo nuoširdūs, ugningi tostai. Tokia pati ambasadoriška ramybė kaip ir kokiame Madride.

Tačiau diplomato atšaukimas tampa didžiausia valstybės problema. Ją būtina įtraukti į artimiausią Vyriausybės posėdį. Lyg nereikėtų juose kasdien kalbėti apie tautos gyvenimo pagerinimą, galimybes verslui dirbti, vaikams - mokytis, o ligoniams - gydytis.

Tegul ministrai verčiasi per galvą ir kalbasi tik apie M.Laurinkaus karjerą. Atsako į istorinį ir kvailą klausimą: kam tai naudinga? O vėliau tyrimo imsis Seimas. Kurs komisijas. Ir po laikiną, ir po nuolatinę. Kviesis ant kilimų vėl naujus veikėjus. Aiškinsis neišsiaiškinamus dalykus. Knaisiosis po partijų interesų sąvartyną.