Auksinių komandų kapitonai

Praėjusią savaitę buvo pristatyta medalių serija “Krepšinio auksas Lietuvai”. Ji skirta Lietuvos komandų pergalėms Europos čempionatuose. Mūsų vyrai tapo stipriausi 1937, 1939 ir 2003 m., moterys - 1997 m. Progą prisiminti auksinius metus turėjo ir patys čempionai. Prisiminimais ir mintimis apie krepšinio nūdieną su “Sporto žmonėmis” pasidalijo du kapitonai - Dalia Kurtinaitienė ir Saulius Štombergas.

D.Kurtinaitienė: “Nebuvome favoritės”

1997 m. Europos čempionė D.Kurtinaitienė nuo krepšinio niekur nepabėgo. Ji dirba moterų rinktinės trenerio Algirdo Paulausko asistente. Europos čempionatai D.Kurtinaitienei - ne tik gražus prisiminimas. Kitą savaitę prasidės pasirengimas Lenkijoje vyksiančioms šių metų pirmenybėms.

Sunkumai užgrūdino

- Buvote rinktinės kapitonė, dabar dirbate trenere. Ar galima palyginti auksinę komandą su dabartine?

- Krepšinis eina į priekį labai dideliais žingsniais. Aišku, dabar daugiau fizinės jėgos. Ir vyrų, ir moterų krepšinis dabar žymiai atletiškesnis, taigi lyginti sunku. Merginos dirba su kitokiais krūviais, nei mes tada dirbome.

- Važiuodamos į čempionatą manėte, jog esate favoritės, tikėjotės aukso medalių?

- Tikrai ne. Į priekį važiavome autobusu, o tai dabar visai nemadinga. Visi skraido tik lėktuvais. Tačiau atgal jau atskridome kaip karalienės. Favoritėmis savęs tikrai nelaikėme.

- Gerai, kad važiuoti reikėjo ne į Ispaniją ar dar toliau. Gal ir aukso tokiu atveju nebūtumėte iškovojusios...

- Tikrai gerai, kad nereikėjo vykti į kokią Portugaliją. Kita vertus, manau, kad sudėtingos sąlygos komandą tik užgrūdina. Prisimenu, net apranga į pogrupio varžybas mums buvo atvežta paskutinę dieną. Buvo visokiausių niuansų. “Kaustos” salėje treniravomės be šilto vandens. Vyko mūsų stovykla, o vanduo buvo atjungtas, nes vasarą remontuodavo vamzdžius. Bet merginos tikrai nesiskundė ir federacija darė ką galėjo, stengėsi dėl mūsų. Mes norėjome atsidėkoti, buvome labai vieninga komanda ir padarėme tai, apie ką mus išleidžiant į čempionatą niekas net nesvajojo.

Įsimintinas pusfinalis

- Turbūt moterų krepšinis tuo ir žavus, kad staigmenų jame netrūksta?

- Labai tyliai galvoju ir trokštu, kad šiemet Lenkijoje įvyktų tokia staigmena. Vieną kartą Lenkijoje dalyvavau čempionate kaip žaidėja. Tada blynas buvo prisvilęs, užėmėme šeštąją vietą. Nors pogrupyje buvome pirmos, pralaimėjome ketvirtfinalyje. Mums nuplaukė olimpiada. Štai kaip gali būti. Kartais atrodo, kad startuoji gerai, o ketvirtfinalis labai daug ką nulemia.

- Ką geriausiai prisimenate iš Budapešto, kurias nors rungtynes ar tai, kas vyko po finalo?

- Ypač gerai prisimenu, kaip pusfinalyje su vokietėmis išplėšėme pergalę po pratęsimo. Buvo labai labai sunkios rungtynės. Finalas buvo lengvesnis nei pusfinalis. Ačiū mūsų treneriui Vydui Gedvilui, kuris labai gerai mokėjo mus nuteikti prieš varžybas. Po susirinkimų merginos išeidavo į aikštę kaip žvėriukai, tik kautis. Treneris - šaunuolis, jo oratoriniai sugebėjimai yra idealūs.

- Gal pamenate, kiek pelnėte taškų finale?

- Nedaug, aštuonis.

- O pusfinalyje?

- Oi, neprisimenu.

- Pusfinalyje buvo daug - 17.

- Reiškia, jūs geriau žinote. Aš anksčiau buvau žaidusi Slovakijoje. Paprašiau merginų, kad finale padėtų man atkeršyti už viską, įrodyti, jog Lietuvoje krepšinis yra geresnis nei Slovakijoje. Jos ir padėjo, kovėsi, o aš tik truputį prisidėjau.

Progresas yra

- Kai vyrų krepšinyje laimima tokia pergalė, iš karto pakyla žaidėjų kaina, rinkos vertė. Moterų krepšinyje galioja tas pats, pajutote postūmį karjeroje?

- Be abejo. Iš karto visos merginos gavo krūvas pasiūlymų, ypač tos, kurios daugiau žaidė. Čia tas pats kaip ir vyrų krepšinyje, žaidėjos kartelė iš karto pakyla.

- Kaip manote, ar per 14 metų moterų krepšinis Lietuvoje pažengė į priekį?

- Žinoma, metai daro savo. Dabar rengiamas vyrų Europos krepšinio čempionatas, pastatytos puikios arenos. Viliuosi, kad kada nors Lietuvoje įvyks ir moterų čempionatas. Ir federacija tobulina savo darbą. Sporto mokyklose jaučiamas postūmis į priekį. Tik norėtųsi, kad ateitų sportuoti daugiau mergaičių. Tarp berniukų galima atsirinkti iš kiekybės. Mergaičių krepšinyje to trūksta.

- Viena pagrindinių problemų buvo trenerių nenoras dirbti su mergaitėmis, maži atlyginimai. Ar ji sprendžiama?

- Po truputį tas klausimas sprendžiamas. Atlyginimai didėja. Natūralu, kad žmogus negali dirbti už dyką. Ateina ir neblogų jaunų specialistų. Judama į teigiamą pusę.

Tikslas - olimpiada

- Jūs pati rinktinėje dirbate daugiau dėl idėjos ar tai yra jūsų pragyvenimo šaltinis?

- Manau, tikrai galiu daug patarti merginoms. Tačiau tai tikrai nėra pragyvenimo šaltinis. Rinktinėje dirbi tik du mėnesius, vasarą. Aišku, federacija per tuos du mėnesius suteikia visas sąlygas.

- Yra šalių, kur moterų krepšinis labiau pažengęs nei vyrų. Ar įmanoma, kad ir Lietuvoje moterys išlįstų iš vyrų šešėlio?

- 1997 m. mes tikrai išlindome iš šešėlio (juokiasi). Manau, kad yra šansų bent jau susilyginti, jei bus daugiau pergalių. Tikiuosi, mes vyrus vėl pavysime.

- Ką moterų krepšinis gali priešpriešinti vyrų greičiui, dėjimams iš viršaus?

- Fizine jėga mes tikrai nepakonkuruosime, bet moteriškumas atsiskleidžia ir krepšinio aikštelėje. Manau, kad naujosios aprangos buvo postūmis moterų krepšiniui. Jos turėtų pritraukti daugiau žiūrovų.

- Galbūt naujas postūmis galėtų įvykti 2015 m.? Federacija planuoja tais metais surengti Europos moterų čempionatą Lietuvoje.

- Būtų tikrai šaunu. Užpernai čempionatas vyko Latvijoje ir buvo gražu žiūrėti. Į varžybas ateidavo prezidentas. Kai žaisdavo latvės, salė būdavo pilnutėlė. Viliuosi, kad ir Lietuvoje čempionatas pritrauktų žiūrovų. Salės tikrai būtų netuščios. Juolab dabar yra kur traukti žiūrovus. Žaisti tokiose arenose yra malonumas.

- Grįžkime prie šių metų čempionato. Kaip rinktinė turėtų pasirodyti Lenkijoje, kad pasakytumėte, jog darbas atliktas gerai?

- Reikėtų patekti į olimpines žaidynes. Oficialiai iškeltas tikslas atitiktų ir manąjį.

informacija

1997 m. Europos moterų krepšinio čempionatas vyko Vengrijoje. Lietuvos rinktinė A grupėje iškovojo keturias pergales, patyrė vieną pralaimėjimą ir užėmė pirmąją vietą. Ketvirtfinalyje lietuvės 68:53 nugalėjo Moldovą, pusfinalyje po pratęsimo 78:77 - Vokietiją, finale 72:62 - Slovakiją.

Komandoje žaidė šios krepšininkės: Dalia Kurtinaitienė, Jurgita Štreimikytė, Lina Dambrauskaitė, Jolanta Vilutytė, Jovita Jutelytė, Reda Aleliūnaitė, Rasa Kreivytė, Jurgita Kaušaitė, Aneta Kaušaitė, Rima Petronytė, Irena Baranauskaitė, Lina Brazdeikytė. Vyriausiuoju treneriu buvo Vydas Gedvilas, jo asistentu - Algirdas Paulauskas.

S.Štombergas: “Smagiausia prisiminti auksines pergales”

Beveik prieš aštuonerius metus Lietuvos rinktinė Europos čempionato finale palaužė favoritais laikytus ispanus ir po 64 metų pertraukos iškovojo aukso medalius. Tiesa, auksinės rinktinės kapitonas Saulius Štombergas apie buvusias pergales susimąsto ne taip dažnai. “Gyvenimas nestovi vietoje, tad galvoti apie praeities pergales kol kas nėra laiko. Vis tiek visi gyvename ateitimi, o ne praeitimi. Bet kartais pamatai tų čempioniškų rungtynių nuotrauką arba kokį medalį ir prisiminimai sugrįžta”, - teigė auksinės Lietuvos krepšinio rinktinės kapitonas.

- Ar prieš 2003 metų Europos čempionatą nors kiek nujautėte, kad galite tapti čempionais?

- Tuo metu tokios nuojautos nebuvo. Apskritai krepšinyje, ypač Europos čempionatuose, labai sunku iš anksto prognozuoti nugalėtoją. Nors Ispanija nuolat minima tarp favoričių, savo pranašumą ji įrodė tik prieš dvejus metus Lenkijoje vykusiose pirmenybėse. Manau, kad ir mes buvome vieni, bet ne vieninteliai pretendentai į medalius. Tačiau kad visą čempionatą nužygiuosime be nesėkmių, to tikrai nesitikėjo niekas.

- Kokios buvo tos čempioniškos komandos stipriosios pusės?

- Kai dabar prisimenu tą komandą, pastebiu, kad tuo metu jos pagrindą sudarė brandūs krepšininkai, rungtyniavę stipriuose Europos klubuose, “apšaudyti” aukščiausio lygio krepšinio batalijose. Galima sakyti, kad dauguma krepšininkų buvo pasiekę savo galimybių viršūnę arba priartėję prie to zenito. Puikiai žaidimui dirigavo Šarūnas Jasikevičius, pripažintas naudingiausiu pirmenybių krepšininku, nesulaikomas puolime buvo Arvydas Macijauskas, sėkmingai po krepšiais žaidė Eurelijus Žukauskas ir Darius Songaila, tiek puolant, tiek ir ginantis naudingas buvo Ramūnas Šiškauskas. Mums netrūko patirties, turėjome sukaupę užtektinai to bagažo, kuris leido ramiai ir užtikrintai žaisti net ir sunkiausiomis atsakingiausių rungtynių akimirkomis. O treneris Antanas Sireika visą mūsų energiją nukreipė tinkama linkme, sėkmingai išnaudojo mūsų galimybes. Tokiu būdu ir gavome tą čempionišką mišinį bei gerą rezultatą. Negalima sakyti, kad tik krepšininkai žaidė ir tapo čempionais. Savo indėlį įdėjo kiekvienas rinktinėje dirbęs žmogus - treneris, gydytojas, masažuotojas bei administratorius. Galbūt tuo metu koks nors darbas ir neatrodė svarbus, bet galiausiai visi, net ir smulkiausi darbai prisidėjo prie mūsų pergalės.

- Švedijoje vykęs Europos čempionatas buvo sėkmingas ne tik Lietuvos rinktinei, bet ir jums - buvote išrinktas į geriausių čempionato krepšininkų simbolinį penketuką.

- Iš tiesų tai nėra koks nors ypatingas pripažinimas. Krepšininkai žaidžia, kad laimėtų rungtynes, taptų čempionais. O tas patekimas į geriausių penketuką - tai tik mūsų įdėto darbo ir pastangų pripažinimas. Gal tuo metu man šiek tiek geriau sekėsi, gal tas indėlis į pergales buvo šiek tiek ryškesnis, bet apskritai čempionatas buvo sėkmingas visai mūsų komandai.

- Su aukščiausio lygio tarptautiniu krepšiniu susipažinote 1995 metais, kai su Lietuvos rinktine iškovojote sidabro medalius Atėnuose vykusiame Europos krepšinio čempionate. Kokie atsiminimai liko iš to laiko?

- Smagiausia, kai nueini visą kelią ir jo pabaigoje iškovoji auksinę pergalę. Graikijoje mūsų komandos finišas buvo liūdnesnis. Tas pralaimėjimo kartėlis ir temdo sidabro ar bronzos medalių spindesį. Tada ir prisiminimai liūdnesni, daugiau galvoji apie tai, ko trūko, kad būtų iškovota lemiama pergalė, o ne apie tai, koks buvo gražus kelias į finalą. Tas pralaimėjimas finale Jugoslavijos rinktinei sukėlė labai daug emocijų, tiesa, jos nebuvo pačios maloniausios. Aš pats tuo metu buvau labai jaunas ir krepšinyje dar neužsitarnavęs vardo. Tuo metu rinktinėje buvo didelis skirtumas tarp lyderių, patyrusių krepšininkų ir žalių atsarginių. Mūsų užduotis buvo bent trumpam pakeisti pagrindinio penketo krepšininkus ir aikštėje “negadinti vaizdo”, nedaryti klaidų, “atidirbti” gynyboje, ir tiek. Kita vertus, nors žaisti teko mažiau, bet labai naudingos buvo treniruotės su tokiais krepšininkais kaip Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ar Valdemaras Chomičius. Jie negailėjo patarimų, reikėjo tik mokytis ir tobulėti. 2003 metais buvo jau kitokia rinktinė. Gal nebuvo labai ryškių lyderių, bet žinojome, kad bet kuris krepšininkas gali pakeisti startinio penketo žaidėją, jei šiam bus nesėkminga diena. Beje, tai ir tapo naujos kartos Lietuvos rinktinės stiprybe.

- Kaip manote, ar Lietuvos krepšininkai šiame Europos krepšinio čempionate sugebės pakartoti auksinį žygį?

- Norisi tikėti, kad tas aukso medalis nebuvo paskutinis. Viliuosi, kad ir šį kartą krepšininkai sužais taip, kaip to laukia ir trokšta visa Lietuva.

Informacija

2003 metais Europos krepšinio čempionatas vyko Švedijoje. Lietuvos rinktinė rugsėjo 5 dieną pirmose rungtynėse tik po pratęsimo 92:91 palaužė Latvijos krepšininkus. Šia pergale lietuviai pradėjo auksinį žygį. Antrame mače jie 94:62 sutriuškino Izraelį, o trečiose rungtynėse 93:71 įveikė Vokietijos rinktinę, kurioje žaidė Dirkas Novickis (Dirk Nowitzki), ir užsitikrino pirmą vietą B grupėje. Ketvirtfinalyje Lietuvos krepšininkai 98:82 “nukarūnavo” nugalėtojų titulą ginančius Serbijos ir Juodkalnijos rinktinės žaidėjus, pusfinalyje po dramatiškos kovos 74:70 palaužė prancūzus, o rugsėjo 14 dieną vykusiame finale 93:84 įveikė pagrindinę pretendentę į Europos čempionų karūną - Ispanijos rinktinę.

Europos čempionų komandoje žaidė Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Eurelijus Žukauskas, Mindaugas Žukauskas, Donatas Slanina, Dainius Šalenga, Virginijus Praškevičius, Kšištofas Lavrinovičius, Giedrius Gustas. Vyriausiasis treneris - Antanas Sireika, treneriai - Rimas Girskis, Valdemaras Chomičius ir Donis Nelsonas (Donie Nelson).