Vaikų su negalia sporto stovykla – būsimų lyderių startas

Stovykloje dalyvavo 8-18 metų vaikai. Dalis jų dar tik susipažįsta su sportu ir žengia pirmuosius žingsnius, o kiti jau daug metų drąsiai eina sportiniu keliu. Druskininkų sporto centre vaikai sportavo kartu su fizinio ugdymo mokytoju, stovyklų organizatoriumi „Vaikų sportas" vadovu Giedriumi Junevičiumi. Tėvai ir vyresnieji stovyklautojai sėmėsi žinių iš sporto psichologo Andriaus Liachovičiaus.

„Kai ruošiausi šiai stovyklai, galvojau, kaip reikės pritaikyti užduotis vaikams su skirtingomis negaliomis, bet nuo pirmo susipažinimo vakaro pamačiau, kad tai neteisingas požiūris. Visi vaikai gali daryti praktiškai viską, tik jiems kartais reikia pagalbos ir adaptacijų. Įkvepia jų pasiryžimas, azartas ir noras padėti vieni kitiems", - teigė G. Junevičius.

Vaikai mokėsi ne tik vieni iš kitų, bet ir iš paralimpiečių. Taiklumą mokiniai bandė ir paralimpinį šaudymą „matavosi" su paralimpiete šaule Raimeda Bučinskyte, apie disko metimo subtilybes pasakojo ir pratimus rodė pasaulio bronzos medalio laimėtoja Oksana Dobrovolskaja. O savo medalių kolekciją demonstravo ir pratybas vedė paralimpinis čempionas bei Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.

„Lietuvoje sportuoja vis dar labai mažai vaikų su negalia. Dėl to norime parodyti, kad kiekvienas gali rasti sau tinkantį sportą. Nei per fizinio ugdymo pamokas, nei po pamokų - niekas neturi sėdėti ant suolo. Ir nesvarbu, kokią negalią vaikas turi. Mane įkvepia šie vaikai, juos atvežę tėvai ir treneriai. Jie kartu sportuoja, padeda vienas kitam ir nesvarbu, tu bėgi pats ar vežimėlio pagalba. Čia visi jaučiasi užtikrintai, visi gali išbandyti skirtingas sporto šakas. Savo pavyzdžiu bandžiau jiems parodyti, kaip svarbu yra siekti savo tikslo. Viskas yra įmanoma, tik reikia nuoseklumo ir ryžto", - sakė M. Bilius.

Stovyklos tikslas - negalią turinčių vaikų įtraukimas į sportą.

„Kartais paauglystėje jaunimas meta sportą, norisi, kad taip nenutiktų. Norime parodyti, kiek daug jie gali ir kiek daug galimybių atsiveria, pravėrus sporto salės duris. Raginame visas šeimas ieškoti būdų ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau sporto šakų. Ši stovykla tik dar kartą patvirtina, jog sportas leidžia patirti laimę, sėkmę, suteikia motyvacijos. Labai svarbu, kad stovykloje kiekvienas vaikas jaustųsi lyderiu, visi išmoktų veikti kartu. Mokome ne tik sporto, bet suteikiame ir psichologijos, bendradarbiavimo, savarankiškumo ir kitų žinių", - pridūrė Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė Asta Narmontė.

„Iš tiesų į stovyklą su sūnumi važiavome su tam tikru nerimu, nes nežinojome, ko galima tikėtis. Tačiau galiausiai lūkesčiai pasiteisino 100 proc. Tikrai visiems rekomenduočiau šią stovyklą. Pirmiausia dėl bendruomenės, santykio kūrimo. Vaikai su skirtingomis negaliomis, nors jas vadinu „galiomis", tokiose stovyklose mato vienas kitą, mokosi bendrauti. Mes, tėvai, tikrai nežinojome, kad mums irgi reikės dalyvauti, bėgioti, bet taip pat buvome įtraukti į veiklas. Manau, visi sustiprinome ryšius - vaikai su tėvais ir vaikai tarpusavyje. Galbūt dar būtų galima suorganizuoti bendras veiklas mažųjų ir vyresnių vaikų, kad pastarieji jaunesnius motyvuotų. Tačiau, žinoma, tokiu atveju jau reiktų dar ilgesnės stovyklos. Ir dabar jau buvo labai intensyvus grafikas, mūsų mažieji jau buvo kiek pavargę", - šypsodamasi sakė stovykloje su sūnumi Jokūbu dalyvavusi mama Justina Ramanauskaitė.

Jos teigimu, Jokūbas stovykloje jautėsi labai gerai ir dėl to, kad jau žinojo trenerį Giedrių iš treniruočių Vilniuje: „Jis labai aktyvus vaikas, tad jam patiko visos aktyvios veiklos, azartas. Žaisdami krepšinį, buvome priešingose komandose, tai buvo labai laimingas įmesdamas prieš mane. Galbūt iš pradžių buvo sunku suvokti, kad vaikas su vežimėliu taip pat gali žaisti, pagauti kamuolį ir jį vežtis. Tačiau paskui, žiūriu, jog jis viską supranta ir paduoda kamuolį kitam vaikui. Pamatėme, kaip yra ir, kaip viskas gali būti. Negalia tai ne kažkoks durų uždarymas, tai yra galių suteikimas tokiai bendruomenei."

Taip pat, pasak J. Ramanauskaitės, psichologo paskaita buvo labai gera ir naudinga. „Tik gaila, kad tokia trumpa, laikas tarsi praskriejo. Mūsų vaikai ne tik sportuoja, bet ir lanko kitus užsiėmimus. Pavyzdžiui, Jokūbui nustatytas ir Aspergerio sindromas, tad reikia lavinti ir socialinius įgūdžius. Muzikos terapija padeda nusiraminti. Todėl labai svarbu buvo išgirsti psichologo komentarus apie motyvaciją. Juk daug vaikų lanko įvairius būrelius ir tikrai pavargsta, o dar yra ir mokyklos reikalai, tad žinoti, kaip juos motyvuoti, tėvams yra svarbiausias poreikis. Sužinojau daug naujų dalykų", - pripažino Jokūbo mama.

Tris vaikus į stovyklą atlydėjęs plaukimo treneris Mantas Juodišius pasakojo, jog visiems taip patiko įvairios stovyklos veiklos, jog sporto salėje kamuolių bumpsėjimą buvo galima girdėti iki vėlaus vakaro. Jau net reikėjo vaikams priminti, kad laikas į lovas.

„Važiuojant namo vaikai klausė, kada vėl bus tokia stovykla. Jie dabar jau gyvena kitos stovyklos nuotaikomis ir apie tai galvoja. Jiems tai buvo dar viena šventė prieš Kalėdas. Pirmą kartą mačiau tiek daug sportuojančių skirtingo amžiaus vaikų su negalia. Vadinasi, paralimpinis sportas tikrai turi augančią kartą. Užsiėmimai vyko nuo ryto iki vakaro, buvo įtraukti ir tėvai. Emocijų, juokų, klegesio netrūko. Net jau grįžę namo, kitą dieną, visi dar kalbėjo apie stovyklą. Vaikams labai patiko R. Bučinskytės šaudymo užduotis. Vienas vaikas net sakė, jog, kai baigs plaukiko karjerą, eis į sportinį šaudymą. Labai įkvėpė O. Dobrovolskajos ir M. Biliaus pasakojimai. Žinoma, galbūt dar buvo galima paliesti ir kitas sporto šakas, nes, pavyzdžiui, viena mama net nežinojo, kad Kaune vyksta plaukimo užsiėmimai. Kauno plaukimo mokykloje dirbu su intelekto, fizinę bei regėjimo negalias turinčiais vaikais. Tačiau vaikams ši stovykla tikrai buvo „oho", - teigė M. Juodišius.

Stovykla finansuojama Nacionalinės sporto agentūros skiriamomis lėšomis.