Šuoliai, perrašę sporto istoriją

Puikia proga prisiminti rekordinius šuolius tapo savaitgalį vykusi Lengvosios atletikos asociacijos sezono uždarymo šventė. Per ją buvo pagerbtas visas būrys veteranų, pasižymėjusių tarptautinėse arenose: bėgikai Adolfas Aleksejūnas, Kęstutis Orentas, Aleksandras Antipovas ir Remigijus Valiulis, krepšininkė Angelė Rupšienė. Vienu svarbiausių šventės akcentų tapo V.Bardauskienės pasiekimai. Juk šie metai buvo jubiliejiniai - nuo rekordinių šuolių praėjo keturi dešimtmečiai. Šia proga Lengvosios atletikos asociacija V.Bardauskienei įteikė aukščiausią organizacijos apdovanojimą -  „Žvaigždės" ženklą, LAA aukurą bei Lietuvos šimtmečio medalį.

Vietą lengvosios atletikos istorijoje lietuvei garantavo du šuoliai. 1978 m. rugpjūčio 18 d. Kišiniove ji nuskriejo 7,07 m. Visai netrukus, rugpjūčio 29 d., Čekijos sostinėje Prahoje buvo užfiksuotas dar vienas planetos rekordas - 7,09 m. Kišiniove vyko kuklios „Šuolininko dienos“ varžybos, bet žinia apie jose pasiektą rezultatą apskriejo visą pasaulį. „Šis reikalas buvo svarbus ir politiškai. Moterų šuoliuose į aukštį buvo pribrendusi 2 metrų riba, o pas mus - 7 metrų. Mane labai sekė vokiečių žurnalistai, jie nuolat skambino treneriui, teiravosi, kaip jaučiuosi. Susidomėjimas tikrai buvo“, - pasakojo V.Bardauskienė.

Vokiečiai lietuvės rezultatus sekė todėl, kad 1976 m. Rytų Vokietijos šuolininkė Zigrun Zigl (Siegrun Siegl) buvo visiškai priartėjusi prie 7 metrų ribos. Jos pasaulio rekordas buvo 6,99 m. Visgi peržengti ribą pavyko ne vokietei. V.Bardauskienė tai padarė pirmoji, nors ji prisimena, kad Kišiniove šuoliai nebuvo techniškai teisingi: „Visi ten buvę specialistai sakė, kad techniškai šokti dar blogiau aš negalėjau. Tačiau buvo geras oras, futbolo stadiono veja buvo tarsi šienelis. Per apšilimą šokinėjau per tą šienelį kaip kokia gazelė. Kažkodėl buvo gera nuotaika. Kartais būna, kad peržengi liniją, o tą kartą visi šuoliai buvo pilni. Netrūko energijos, stadione buvo miela atmosfera. Tik norėjosi, kad būtų didesnis stadionas, didesniame mieste.“

Didesnis stadionas laukė Europos čempionate Prahoje. Lietuvės statusas jau buvo pasikeitęs, po pasaulio rekordo iš jos laukta kažko įspūdingo. Keista tai, kad naujas rekordas buvo pasiektas ne per finalines varžybas, o per atranką, devintą valandą ryto.

„Šuolį nufilmavo tik šveicarai ir kažkas iš socialistinių šalių, gal vengrai. Po to jie pardavinėjo įrašą. Kiti žurnalistai ėjo pas šveicarus ir pirko filmuotą medžiagą už 3 tūkst. dolerių. O mane iškart patikrino dopingo kontrolė, nes atrankos varžybose sportininkai rekordų paprastai negerina. Treneris pasakė, kad dar nieko nepadariau. Iš tiesų taip ir buvo, nes titulo dar neturėjau. Labai džiaugtis pasaulio rekordu man neleido, kad neperdegčiau psichologiškai“, - sakė V.Bardauskienė. Kitą dieną finale jai užteko nušokti 6,88 m, kad užsitikrintų Europos čempionės titulą.

V.Bardauskienė yra ne vienintelė Lietuvos sportininkė, gerinusi lengvosios atletikos pasaulio rekordus. 1958 m. tai padarė ieties metikė Birutė Kalėdienė, 1969 m. - 3000 m kliūtinio bėgimo atstovas Vladimiras Dudinas. Įdomu, kad jau atgavus Nepriklausomybę, pasaulio rekordininke tapo Austra Skujytė. Tačiau rekordinis jos rezultatas užfiksuotas neolimpinėje dešimtkovės rungtyje. Olimpinėse rungtyse arčiausiai pasaulio rekordo buvo Virgilijus Alekna, 2000 m. nusviedęs diską 73,88 m. Jam pritrūko vos 20 cm.

„Kartais susitinkame su V.Alekna. Sakau, tu turi du olimpinius aukso medalius, aš - du pasaulio rekordus. Jis juokauja, kaip būtų gerai, jei būtų galima apsikeisti. Nėra paprasta gerinti pasaulio rekordus. Nestebiu lengvosios atletikos varžybų kasdien, bet, kiek žinau iš trenerių, talentų Lietuvoje yra. Tačiau visos aplinkybės turi susidėti į vieną vietą - ir atmosfera, ir vidinis tos dienos pakilimas“, - svarstė V.Bardauskienė.

Jos nuomone, dabartinė karta turi kitokias sąlygas ir kitokį požiūrį į gyvenimą: „Kartais pažvelgiu į jaunimą ir pagalvoju, kad mano karta buvo laukų, erdvių žmonės. Ir mityba buvo kitokia. Dabar visi panirę į materialiąją dalį, mintis apie tai, kaip užsidirbti. Idealizmo gal jau nėra. Vistiek turi būti šiek tiek „išplaukęs“, kad kažką kurtum bet kurioje srityje. Turi tarsi atsidurti kitoje dimensijoje. Dabar viskas yra vienoje dimensijoje - kompiuteriuose. O juk turi būti dvasinės ir fizinės energijos harmonija.“

Visgi dabartinės kartos V.Bardauskienė tikrai „nenurašo“. „Turiu didelę viltį. Fizine, sportine prasme mes esame stipri tauta. Artėja Lietuvos lengvosios atletikos šimtmetis, jis bus minimas 2021-aisiais. Beliko pora metų. Būtų labai gražu, jei per šį laiką kam nors pavyktų pagerinti pasaulio rekordą. Gal tai sugebės padaryti Andrius Gudžius, gal Airinė Palšytė. O gal mes ko nors dar nežinome, gal kuris nors sportininkas tam kaupiasi“, - vylėsi pasaulio rekordininkė.