Masalu žaidėjoms turėtų tapti rinktinė

„Kauno-VDU" vyriausiąja trenere tapusi V.Bogdanovič jau pridėjo į klubo trofėjų lentyną du titulus, komanda laimėjo Baltijos ir Lietuvos čempionatus.

Viltė tikisi padirbėti ir po ilgos pertraukos atkurtoje nacionalinėje moterų rinktinėje. Pasak jos, rinktinės atkūrimas yra labai svarbus žingsnis, nes Lietuvos klubuose dažniausiai žaidžia studentės, kurioms po studijų sunku kažką pasiūlyti. Galimybė patekti į nacionalinę komandą gali tapti rimta motyvacija.

Kovas „Kauno-VDU" tinklininkėms buvo labai sėkmingas mėnuo. Mėnesio pradžioje jos tapo Baltijos čempionato nugalėtojomis, finale 3:1 įveikusios Tartu ekipą „TU-Bigbank".

Praėjusį savaitgalį kaunietės triumfavo ir Lietuvos pirmenybėse, kurių finale dviejų rungtynių serijoje dukart nugalėjo Vilniaus „Sostinės taurą".

Su V.Bogdanovič pasikalbėjome tiek apie naują - trenerės - vaidmenį, tiek apie moterų tinklinio padėtį Lietuvoje.

- Trenere dirbote antrą sezoną, vyriausiąja trenere - pirmą. Žiūrint į iškovotus titulus atrodo, kad perėjimas nuo žaidėjos prie trenerės vaidmens buvo sklandus. Taip ir yra, jau apsipratote su nauju vaidmeniu, ar viduje vis dar pabunda žaidėja?

- Tam tikrose situacijose ta žaidėja viduje gal ir pabunda, tai leidžia geriau suprasti savo komandos tinklininkes, kaip jos jaučiasi. Man labai padeda asistentė Vida Makauskienė, nes būna situacijų, kai kažko nežinai. Labai svarbu šalia turėti žmogų, kuris turi tiek daug patirties. Manau, tai padėjo man lengviau pereiti į trenerės vaidmenį - tiek vadovų, tiek trenerių štabo pagalba. Kadangi turiu mažą vaiką, kartais sunku viską suplanuoti taip, kaip noriu, bet pagalba tikrai padeda.

- Minčių pačiai išbėgti į aikštelę jau nekyla?

- Nežinau, kiek galėčiau padėti išbėgusi į aikštelę, nes turiu šiek tiek problemų su nugara. Tačiau jei labai reikėtų, pasistengčiau padėti bet kuriame amplua.

- Pernai Lietuvos čempionėmis tapo vilnietės, šiemet jūs pasiekėte revanšą. Kas pasikeitė per metus, jūs sustiprėjote ar vilnietės susilpnėjo?

- Pernai turėjome kitokią komandą, Vilniaus komandos sudėtis irgi buvo kitokia. Iš Vilniaus klubo kai kurios tinklininkės išvyko žaisti į užsienį. Pas mus taip pat kai kurios žaidėjos nusprendė baigti karjerą arba pasukti kitais keliais. Atėjo naujos žaidėjos ir galbūt tie nauji gūsiai tiek sudėtyje, tiek trenerių štabe išėjo į naudą, gal to ir reikėjo.

- Kurį finalą buvo sunkiau laimėti - Baltijos čempionato ar Lietuvos?

- Kiekvienas finalas yra skirtingas. Žiūrint tik iš tinklinio pusės, sunkiau buvo laimėti Baltijos čempionatą, bet žiūrint iš psichologinės pusės - Lietuvos. Visgi Lietuvos čempionatas vyksta čia, susirenka daugiau savų žiūrovų, ateina šeima ir draugai. Spaudimas būna didesnis. O lemiamos Baltijos čempionato rungtynės vyko Estijoje, ten buvo šiek tiek ramiau, ne toks didelis dėmesys mūsų komandai. Nors visi titulai yra svarbūs, bet Lietuvos čempionatas - ypač svarbus. Jį svarbu laimėti ir dėl rėmėjų, ir dėl komandos ateities. Visgi tam tikras prestižas pasakyti, kad esi Lietuvos čempionė.

- Papasakokite apie savo komandą. Ar pas jus žaidžia tik VDU studentės?

- Dauguma yra VDU studentės, yra ir kelios merginos iš kitų universitetų. Dvi mūsų žaidėjos atvyko studijuoti VDU iš Turkijos, taip pat turime vieną tinklininkę, atvykusią iš Turkijos žaisti profesionaliai. Taigi komandoje yra trys legionierės, nors nežinau ar VDU studentes verta vadinti legionierėmis.

- Paminėjote, kad tinklininkė iš Turkijos atvyko žaisti profesionaliai. Ar kitos jūsų auklėtinės gauna kažkokį atlygį už žaidimą?

- Aš finansiniais klausimais neužsiimu, bet tam tikrą atlygį jos gauna, kad turėtų maistui, galėtų savimi pasirūpinti išvykose.

- Kokia padėtis šiuo atžvilgiu buvo užsienio klubuose, kuriuose jūs žaidėte - Belgijoje, Čekijoje, Prancūzijoje?

- Daug priklauso nuo lygos, į kurią patekti. Bet jei lyga yra aukščiausia, tai komandos yra profesionalios, sportuoja aštuonis kartus per savaitę, vyksta daugiau rungtynių, žaidžiama ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis. Priklausomai nuo lygos, tinklininkės arba derina sportą su kita veikla, arba užsiima tik sportu.

- O jums kur labiausiai patiko žaisti?

- Sunku išskirti vieną šalį, nes kiekviena turi savo žavesio. Prancūzijoje buvo labai įdomu, nes gyvenau šalia Paryžiaus, o kai gali kiekvieną dieną nuvažiuoti pasivaikščioti Paryžiuje, tikrai smagu. Čekijoje patiko todėl, kad ten buvo geras treneris ir supratau, kiek daug reikia dirbti, kad kažką pasiektum, išliptum iš lietuviškų „vandenų". Kiekviena patirtis atneša kažką naujo.

- Jei jūsų komandoje išskyrus vieną turkę visos tinklininkės yra studentės, tai kas atsitinka, kai jos baigia studijas? Ar merginos po studijų išlieka tinklinyje?

- Kai kurios mūsų žaidėjos jau baigė VDU, jos sportą derina su darbais. Visada ieškome kompromiso, deriname treniruočių grafiką. Kai žaidėjos gali, susitinkame rytinėse treniruotėse, jei negali - treniruojamės tik vakare. Tikrai sunkoka tinklinyje išlaikyti jauną žmogų, kuris pabaigia universitetą. Gerai, kad šiemet po dešimties metų pertraukos jau vėl turime Lietuvos moterų rinktinę, tai tikrai padidina motyvaciją. Išlaikyti motyvaciją po universiteto baigimo būna sunku, nes sunku toms žaidėjoms kažką pasiūlyti. O šiemet jau galime pasiūlyti žaidimą moterų rinktinėje.

- Pati dar prieš porą metų sportavote. Kokie santykiai su auklėtinėmis dabar vyrauja - stengiatės būti draugė ar išlaikyti didesnį atstumą?

- Su kai kuriomis komandos tinklininkėmis esu žaidusi, tačiau treniruotėse stengiamės laikytis tam tikrų taisyklių, galima sakyti, darbo etikos. Treniruotėse nesame draugės, nes ateiname atlikti savo darbo. O už aikštelės ribų ir pasikalbame, pajuokaujame. Stengiuosi rasti balansą.

- Ar nėra taip, kad salės tinklinis Lietuvoje pastaruoju metu atsidūrė paplūdimio tinklinio šešėlyje? Visgi paplūdimio tinklinyje yra daugiau galimybių patekti į svarbiausius turnyrus - Europos ar pasaulio čempionatus, netgi olimpines žaidynes.

- Salės tinklinis gal išties kurį laiką buvo atsidūręs šešėlyje. Kaip jau minėjau, Lietuvos moterų rinktinė vėl buvo suburta tik po dešimties metų pertraukos. Tikrai sunku kažką sukurti nuo nulio. Labai smagu, kad rezultatai paplūdimio tinklinyje yra geri, kad merginos pateko į olimpines žaidynes, bet salės tinklinis gal išties buvo šiek tiek užgožtas. Manau, rezultatus galima pasiekti ir paplūdimyje, ir salėje. Gerai pasirodė Lietuvos 18-mečių ir 16-mečių merginų rinktinės, todėl galbūt grįžtame prie balanso tarp paplūdimio ir salės tinklinio. Atkurta moterų rinktinė, galbūt kitais metais jau turėsime ir Lietuvos vyrų rinktinę. Po truputį grįžtame.

- Kiek įmanoma suderinti abi tinklinio disciplinas - žaisti ir salėje, ir paplūdimyje?

- Priklauso nuo amžiaus, kuo vyresnis - tuo sunkiau. Paplūdimio tinklinis galbūt sulaukia daugiau dėmesio, nes į visas varžybas užsienyje važiuoji ne kaip klubas, o kaip Lietuvos komanda. Salės tinklinyje Lietuvai atstovauji tik rinktinėje arba jeigu klubas išvyksta į tarptautines varžybas. Salėje į jas tikrai sunkiau prasibrauti nei paplūdimyje. Kuo anksčiau pasirenki specializaciją, tuo lengviau. Pavyzdžiui, jei 12-os metų jau žinai, kad eisi į paplūdimio tinklinį. Vėlesniame amžiuje pereiti jau sunkiau. Paplūdimio tinklinyje reikia daugiau pačiam ieškoti rėmėjų, o salėje žaidėjas ateina į klubą, kuris tuo pasirūpina. Tai yra nemažas skirtumas.

- Teko girdėti, kad vaikinų tinklininkų skaičių Lietuvoje sumažina labai didelis krepšinio populiarumas. Ir ten, ir ten reikia aukštaūgių. Kaip yra tarp merginų, irgi jaučiama konkurencija su krepšiniu?

- Kai teko sutikti krepšininkes, jos buvo žemesnės už mane (juokiasi). Net nustebau. Manau, merginos renkasi ne tik krepšinį, jos eina ir į plaukimą, lengvąją atletiką, ir tinklinis joms visai patinka. Galbūt merginos ne taip fokusuojasi į krepšinį, kaip vaikinai. Kitoms sporto šakoms tai tik į naudą.

- Būdama vyriausiąja trenere, su VDU komanda jau iškovojote du titulus. Ar yra dar neišsipildžiusių svajonių sąrašas ir, jei taip, kas to sąrašo viršuje?

- Dabar reikia bandyti kuo geriau pasirodyti Europos taurėje. Labai norime patekti į kitą etapą, parvežti į Lietuvą pergales. Ir pačioms būtų smagiau, nes Europos taurė yra kitas lygis, o ir komandos ten nežinomos, kai Baltijos lygoje kiekvieną komandą jau pažįstame. Labai norime pasiekti gerą rezultatą Europos taurėje, į kurią galime išvykti su Kauno miesto savivaldybės pagalba.

- Ar dėl kito sezono jau viskas aišku, liksite tose pačiose pareigose?

- Tikėsimės, liksiu ten pat. Dėliojame ir kito sezono sudėtį, jau dabar reikia dirbti, ruošiantis rugsėjui.

- Ar jau aišku, kas treniruos atkurtą Lietuvos moterų rinktinę? Gal ir pati turite ambicijų dirbti šį darbą?

- Rinktinę treniruos tinklinio specialistas iš Lenkijos, jis jau dirba paruošiamąjį darbą, stebi žaidėjas, praėjusį savaitgalį gyvai žiūrėjo ir lemiamas Lietuvos čempionato rungtynes. O aš pretendavau į asistentės poziciją. Žiūrėsime, kaip viskas bus.