Daugiau šviesos Gintaro Cibulskio „Šviesoje“

Tuo metu jis dar neseniai stovėjo prie Vilniaus „Šviesos" vairo, prie titulų įpratusi komanda nedžiugino savo rezultatais. Skamba kaip kalambūras, bet praėjusį sezoną šviesių dalykų „Šviesoje" buvo nedaug.

Šis sezonas prasidėjo kitaip - vilniečiai kol kas skina pergales vietiniame fronte, o dar smagiau tai, kad nesustojo ir tarptautiniame. „Šviesa" pateko į Europos taurės turnyro trečiąjį etapą, kuriame Lietuvos vyrų klubų nebuvo jau šešerius metus.

Iš Zarasų kilęs G.Cibulskis daug metų žaidė Lietuvos rinktinėje ir Klaipėdos „Dragūne", o baigęs rankininko karjerą 2021 m. tapo uostamiesčio komandos treneriu. Dirbdamas Klaipėdoje, jis Lietuvos rankinio lygoje dukart iškovojo sidabrą, kartą - bronzą. Iškovoti aukso neleido „Šviesa", Lietuvos čempione tapusi trejus metus iš eilės.

Praėjusį sezoną G.Cibulskiui vėl nepavyko tapti čempionu. „Dragūnas" susigrąžino titulą, bet treneris jau buvo perėjęs į „Šviesos" stovyklą. Vilniuje sezono pradžia buvo sunki. „Labiausiai mums trūksta disciplinos. „Šviesoje" disciplina tūno kažkur patamsyje", - po pralaimėto mačo sakė G.Cibulskis. Gruodį jis šią frazę papildė: „Dabar „Šviesos" disciplina jau mato šviesą tunelio gale." Ta švieselė tunelio gale virto bronzos medaliais.

Šį sezoną lūkesčiai yra didesni. Lietuvos ir Baltijos lygose vilniečiai žengia be pralaimėjimų. Europos taurės turnyro antrajame etape jie eliminavo Zaporožės klubą „Motor" (Ukraina) ir po ilgos pertraukos pateko į trečiąjį etapą, kuriame laukia Sandefjordo „Runar" (Norvegija).

- Ar praėjusį sezoną bronzos medalis buvo pakankamas šviesos spindulėlis?, - paklausėme Gintaro Cibulskio.

- Manau, praėjusį sezoną buvome ten, kur ir turėjome būti. Po Naujųjų buvo nemažai pasikeitimų, subyrėjus Vilniaus klubui „Amber", nes pas mus atėjo kai kurie jo žaidėjai ir tunelis šiek tiek nušvito, bet tiesiog neužteko laiko, kad atsirastų pakankamai geras tarpusavio supratimas. Žaidimas gerėjo kiekvienose rungtynėse, tačiau neužteko laiko geriau „susigroti".

Taigi trečioji vieta buvo ta, kuri ir turėjo būti. Ir iš klubo valdžios žinojome, kad praėjęs sezonas buvo daugiau eksperimentinis. Aš tik trečiadieniais atvažiuodavau į Vilnių, nes turėjau įsipareigojimų Klaipėdoje. Jei treneris su komanda yra tik nuo trečiadienio iki penktadienio, to neužtenka. Treneris su komanda turi būti visą parą. Šiemet jau viskas dėliojasi truputį kitaip.

- Žiūrint į rezultatus, atrodo, kad šviesos „Šviesoje" šį sezoną yra gerokai daugiau?

- Be abejo. Prieš sezoną komandą papildė tikrai neblogi žaidėjai, nelabai planuotai perėjo keli rankininkai iš „Dragūno". Komanda sustiprėjo ir rezultatai kol kas tenkina, bet tai - tik sezono pradžia. Svarbu, kad Dievulis nebaustų ir nebūtų sunkių traumų, o pradžia yra gera, slenka darbinės dienos ir savaitės. Ir aš pats su šeima jau persikrausčiau iš Klaipėdos į Vilnių, nuolat esu su komanda.

- Kai kuriuose Lietuvos klubuose svarbius vaidmenis vaidina rankininkai iš Ukrainos. O „Šviesa" neieško ukrainiečių ar kitų legionierių?

- Vilniuje patogu turėti rankinio klubą, nes galbūt lengviau čia privilioti lietuvius. Į Pasvalį ar netgi Klaipėdą - sunkiau. Galbūt ten mažesnė darbo pasiūla, nėra stipresnio universiteto, o Vilniuje yra tikrai neblogos sąlygos žaisti rankinį ir kartu mokytis ar dirbti. Rankininkai privalo dirbti, nes gyvenimas tik iš rankininko pajamų būtų skurdokas. Kadangi Vilniuje yra didesnė darbų pasiūla, nėra didelio poreikio turėti komandoje legionierius.

Tiesa, neseniai iš Klaipėdos į „Šviesą" perėjo vienas ukrainietis - Vladislavas Koržukas, bet jis Lietuvoje gyvena jau trejus ar ketverius metus, su juo kalbamės lietuviškai ir jokių rūpesčių nėra. Jis žino Lietuvos kultūrą, rankinį. Jis buvo išvažiavęs žaisti į Katarą, bet ten nepasisekė, tad priėmėme pas save.

- Kokie faktoriai buvo svarbiausi akistatoje su „Motor", kas padėjo laimėti?

- Manau, padėjo tai, kad ruoštis Europos taurei pradėjome dar liepą. Be to, panašu, kad mūsų varžovus slėgė labai didelė atsakomybės našta. Po antrųjų rungtynių mūsų rūbinės buvo šalia ir teko išgirsti monologą, tik nežinau, ar kalbėjo „Motor" vadovas, ar kas kitas. Monologas buvo žiaurus. „Motor" turėjo žūtbūt pereiti šį etapą. Buvo grasinimai net karu, kad žaidėjai eis į frontą. Ne visi gali atlaikyti tokį spaudimą. Manau, varžovai nesusitvarkė su ta našta, nors tai tik mano subjektyvi nuomonė.

Dar vienas dalykas - mūsų galbūt ir šiek tiek neįvertino. Teko girdėti, kaip jų treneris šaukia, kad mes sportuojame tik du kartus per savaitę, esame mėgėjų komanda. Nė velnio, mes sportuojame šešis ar septynis kartus per savaitę. Varžovai galbūt suklydo, mus vertindami.

- Deja, Ukrainos klubai negali žaisti namie. O kokia atmosfera buvo Slovakijoje, kur jus priėmė Zaporožės klubas? Ar „Motor" ten galėjo jaustis kaip namie, ar labiau kaip neutralioje aikštelėje?

- Namų atmosferos nesijautė. Salė ten didelė, graži, telpa pora tūkstančių žiūrovų, bet jų buvo tik - 10-15. Ir tie buvo slovakai, kurie nerodė jokių emocijų. Mes galėjome puikiai susikalbėti lietuviškai, ką darysime, kokius derinius naudosime, niekas mūsų nesuprato. Galima sakyti, kad „Motor" žaidė neutralioje arenoje ir jokios žiūrovų pagalbos nesulaukė. Mums tai buvo pliusas.

- Pasiekėte trečiąjį etapą. Ar galima teigti, kad tikslas Europos taurės turnyre jau pasiektas?

- Taip tikrai negalvoju. Norisi eiti toliau, teoriškai norisi patekti ir į geriausiųjų ketvertą. Koks karys nenori būti generolu? Kai sužinojome, su kuo teks žaisti trečiajame etape, iš pradžių buvo šioks toks nusivylimas, nes norvegai moka žaisti rankinį. Tada pažiūrėjome, kaip tam klubui sekasi žaisti Norvegijos lygoje, ten jis yra 10-11 vietose. Reiškia, vilties kibirkštėlė gal ir yra.

Šiaip „Runar" klubas yra gan žinomas, jis turi ilgą istoriją. Su šia komanda prieš 15 ar 20 metų yra žaidęs Kauno „Granitas". Dabar „Runar" treneris yra pasaulinė žvaigždė, ilgametis Norvegijos rinktinės žaidėjas Bjartė Myrholas. Komanda yra jauna, ambicinga, bet turi ir kelis vyresnius rankininkus. Antrajame etape norvegai žaidė su „Viljandi" komanda iš Estijos ir laimėjo nepadoriu rezultatu - 17 ar 20 įvarčių. Mes Baltijos lygoje irgi žaidžiame su estais, tad maždaug žinome jų lygį. „Runar" lygis yra tikrai neblogas, bet ne kažkas „oho", tikrai ne „Barcelona".

- Vilniaus sporto mokykloje „Sostinės tauras" treniruojate vaikus. Patinka tai daryti ar šio darbo reikia kaip papildomo pajamų šaltinio?

- Dabar situacija tokia, kad mokykloje dirbu mokytoju, todėl nuo vaikų teko truputį atsitraukti. Nebent kartu nuvažiuoju į varžybas padėti jauniesiems treneriams Karoliui Bliuvui ir Giedriui Morkūnui. Esu daugiau pagalbininkas, nuvažiuoju į varžybas, kai turiu laisvesnę dieną. Jei galiu, ištiesiu pagalbos ranką. O šiaip su vaikais visada smagu. Jau šeštus metus vasarą organizuoju vaikams stovyklą, kuri yra poilsinė, o ne rankinio. Darbas su vaikais visada yra atgaiva ir paguoda širdžiai.

- O mokykloje esate fizinio lavinimo mokytojas?

- Taip. Pas mus komandoje daug mokytojų, keturi ar penki. Labai pedagogiška komanda (juokiasi).

- Pasižiūrite vaikų rungtynes, nuolat stebite Lietuvos rankinio lygos rungtynes. Ar matote potencialą, jaunuolius, kurie galėtų pakeisti dabartinius rinktinės lyderius? Visgi tie lyderiai neina jaunyn, pavyzdžiui, Aidenui Malašinskui jau 39-eri.

- Sunku pasakyti, ar iškart galime tikėtis lygiavertės pamainos mūsų mažoje Lietuvėlėje. Be abejo, tokių žaidėjų kaip A.Malašinskas šiuo metu nerastum ir su žiburiu. Tokie gimsta kartą per amžių ar per pusę amžiaus. Kol kas tarp jaunimo nėra ir tokių kaip Karolis Antanavičius ar Gabrielius Virbauskas. Kita vertus, tie patys K.Antanavičius ir G.Virbauskas kažkada buvo lygiai tokie patys, koks dabar yra jaunimas. Daug kas priklauso nuo jaunuolių noro, ryžto sportuoti, važiuoti į geras užsienio komandas.

Dabar mėgstama išvažiuoti į trečią Vokietijos lygą, kartu kažkur dirbti, gauti kelis tūkstančius eurų ir sakyti: valio, žaidžiu užsienyje. Ne, jaunuoliai turėtų norėti važiuoti į aukščiausias lygas, neskubėti išvažiuoti, iš pradžių Lietuvoje parodyti, kad gali žaisti.

Kol kas nėra tokių, kurie galėtų staigiai pakeisti lyderius. Jei pakeistume, naujai kartai vis tiek reikėtų susižaisti. Tai yra ilgas procesas, nėra taip, kad spragtelėsime pirštais ir pakeisime A.Malašinską ar Joną Truchanovičių. Kažkada tokių žmonių tikrai atsiras. Bent jau Vilniuje norinčių žaisti rankinį vaikų tikrai netrūksta, tikrai gerų vaikų. Aišku, jiems kol kas po 16-17 metų, o vėliau jie taps 18-mečiais, atsiras draugės ir nuomonė apie rankinį galbūt pasikeis. Yra neblogų žaidėjų, galinčių būti ateities lyderiais, o kaip bus, pamatysime. Dabar jaunimas mėgsta uždirbti pinigus neišeinant iš namų, pavyzdžiui, kasti kriptovaliutas. Perku, parduodu, gaunu uždarbį, tai kam čia sportuoti, sunkiai dirbti. Ką darysi, tokia karta. Tačiau vis tiek turėtų kažkada išlysti tie dar nenušlifuoti rankinio deimančiukai.

- Pereikime prie Lietuvos lygos reikalų. Praėjusį sezoną „Dragūnas" atrodė beveik nepažeidžiamas. Ar šį sezoną jėgų santykis pasikeitė?

- Tiesa, praėjusį sezoną „Dragūnas" laimėjo visus trofėjus. Jis turėjo tapti čempionu ir tapo, „Šviesai" teko kažkiek atsitraukti. O šiemet „Dragūnas" yra nukraujavęs. Geriausias krašto žaidėjas Mykolas Lapiniauskas perėjo pas mus, Gytis Šmantauskas pristabdė karjerą. Šie rankininkai buvo tikri komandos lyderiai ir lygiavertės pamainos kol kas nėra. Šį sezoną mes su „Dragūnu" dar nežaidėme, bet visi laukia pirmo susidūrimo. Manau, varžovas yra įveikiamas. Nesakau, kad įveikiamas būtent „Šviesai", galbūt ir kitiems, bet manau, kad mes galime pakutenti padus čempionams.

- Pirmosios rungtynės su „Dragūnu" vyks lapkričio 8 d. Jums mačai su „Dragūnu" vis dar yra ypatingi, principiniai?

- Be abejo. Visgi daug metų praleidau „Dragūne" ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. Visada įdomu žaisti prieš buvusią komandą, norisi įrodyti, kad gali ją nugalėti. Rungtynės su „Dragūnu" būna šiek tiek kitokios.