1 nuotr.Klausiausi diskusijos apie būsimą poligoną Kapčiamiestyje. Pilietinė pozicija: gaila žento, gaila varškės...
Bet diskusija išryškino ir dar vieną, įsisenėjusią kalbinę problemą: kaip, kirčiuojant SENŲJŲ gyvenviečių pavadinimus, suderinti vietinę tradiciją su moderniais kalbininkų užmojais?
Pasirodo, vietiniai gyventojai tradiciškai kirčiuoja KapčIAmiestis, o kalbininkai siūlo KApčiamiestis. Tradiciją suprasti man, pavyzdžiui, lengviau: juk turime senAmiestis, naujAmiestis... Ir apskritai, nors pati esu kalbininkė, bet lietuvių kalbos normintojų nuostata visus vietovardžius (ir net pavardes) kirčiuoti pagal vieną apibendrintą literatūrinės kalbos (kuri paprastai sutampa su suvalkiečių tarmės „norma") modelį kartais ir mane nuvilia.
Vis prisimenu vietinių gyventojų „kovą" su normintojais, kurie skambų dzūkiško kaimo pavadinimą NeDZingė mėgino „sunorminti" iki bespalvio NeDingė. Ačiū nedzingiškiams, kuriems pavyko atsikovoti senąjį pavadinimą NeDZingė. Ir tuom pačium dėkui, kad neleido dzūkų pavardės MarCinkevičius sunorminti į MarTinkevičių.
Žemaičiams pasisekė mažiau. No, kų padarysi, je vėituo Skouds, Telšee dabar visi, ir žemaičiai, rašome (bet dar ne visi tariame ) Skuodas, Telšiai. Bet ar būtina buvo skambųjį pavadinimą GOndinga keisti į GAndinga, nuo kurio visi žemaičiai dabar išsigandę krūpčioja? Beje, ir po šiai dienai žemaičiai nemoka ištarti iškraipyto per Palangą tekančio upelio pavadinimo RĄžė, tad tebetaria kas RONžė, kas RIOUžė...
Ir visai nepadoriai buvo pasielgta su seno kuršių piliakalnio ir kaimo prie jo pavadinimu: kuršiai tarė IMpiltis/IMpilte, ir senieji žemaičiai rūpestingai saugojo asimiliuotosios genties vietovės pavadinimą iki kol įsibėgėjo sovietinė vietovardžių „lituanizacija". Tada IMpiltis virto Įpiltimi. Apmaudžiausia, kad netoliese esantis panašios kalbinės struktūros kito kuršių piliakalnio pavadinimas išsaugojo savo „prigimtinę" išvaizdą: IMbarė. Ir juk nenulūžta liežuviai net ir aršiausiems lietuviams, ir jie dailiai kartu su žemaičiais išgieda IMMmmbarė.
O tuom pačium - dar kartą apie Žemaičių šventojo, kunigo vienuolio Jurgio Ambraziejaus PAbrėžos pavardės kirčiavimą. Yra tokia tradicija, prie kurios jokiems lietuvintojams nederėtų kišti piršto: žemaitiškos pavardės, prasidedančios priešdėliu PA-, kirčiuojamos pirmame skiemenyje: PAbrėža, PAkulis, PAzdrazdis...
Atsiprašau visų, pasauliečių, kunigų, vienuolių, kuriuos aš ryžtingai (įžūliai?) taisiau, bet pasižadu ir toliau taip daryti.
