1 nuotr.Pagaliau sugebėjau rasti atsakymus į du labai svarbius man klausimus. Į juos atsakyti man padėjo atsistatydinęs kultūros ministras.
Pirmas klausimas buvo: „Tai kokių kompetencijų neturi dabar jau buvęs kultūros ministras, kokias turėjo jo pirmtakai?". Atrastas atsakymas: „Ministras nežinojo, kam priklauso Krymas".
Antras klausimas buvo: „Kas laimėjo paskutinius Lietuvoje vykusius rinkimus?". Atrastas atsakymas: „Juos laimėjo tikrai ne socdemai ir ne prezidentas. Juos vėl laimėjo fondososiniai ir už jų stovinti „nezabudkių" partija, kuri oficialiai tų rinkimų nelaimėjo".
Lietuvoje susidarė tikrai unikali situacija, kai prie valstybės vairo de facto stovi ne tie, kurie rinkimus laimi, bet tie, kurie pralaimi. Ir visas šitas kipišas dėl kultūros ministro buvo tikrai ne dėl jo „nekompetencijų". O tik dėl to, kad prie lovio vėl liktų tie, kurie rinkimų nelaimėjo, bet turi visas galias to lovio neatiduoti.
Šį faktą patvirtina ir vienos fondososinės pareiškimas: „Kultūros ministro atsistatydinimas problemos nesprendžia. Kultūros ministerijoje neturi likti „Nemuno Aušros" .
Va, kaip čia gaunasi. Žodžiu, chaosą valstybėje laikysime tol, kol visos ministerijos nebus vėl sugrąžintos į „nezabudkių" partijos rankas.
O ką šiame spektaklyje veiks rinkimus neva laimėję socdemai? Ai, na panešios vėliavėles, pademonstruos gražias (kurios tikrai labai gražios) sukneles, išvirs arbatos ir pan. Ai, dar paatgailaus, kad čia jiems kažkas nepatogu, o po atgailos vėl padidins mokesčius.
Kad „nezabudkių" partijos ministrai turėtų kuo pamaloninti savo ištikimiausius „fondososiukus". Nieko tokio, gyvenimas vėl eis įprasta vaga.
Tuo tarpu politologijos mokslų kūrėjai Lietuvoje atrastų kone svarbiausią politinę sistemą palaikantį dėsnį: rinkimus gali laimėti bet kuris kvailys, tačiau ne kiekvienas kvailys žino, kad po pergalės rinkimuose dar reikia perimti ir valdžią.
Situacija su kultūros ministru apnuogino kone baisiausią Lietuvos problemą: neturime lyderių, neturime šalies vizijos, neturime švyturio, į kurį žiūrėdami žmonės matytų šalies ateities kryptį.
Ir čia viskas taip, kaip ir tame patologinės mikrofloros apsėstame žarnyne: kai nėra gerų bakterijų, jų vietą užima blogosios. Taigi, lyderių neturime, bet turime gausybę politinių bei fondososinių chuliganų, kurie ir užpildė lyderių vakuumą.
O kas toliau? Toliau dar viena bjauri žinia - nėra nė vieno, kuris šiame politiniame teatre būtų atsakingas už šalies ateitį.
Fondososinių misija - rėkti, o išrinktųjų, kurie prisiekinėjo tarnystę Lietuvai, misija - paklusti fondososiniams.
Taigi, belieka tik gerai žinoma išmintis: „skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančių reikalas".
Gelbėkimės, kas netingime.
